Tiesa.com   |   Justė Juškevičiūtė   |   2019-06-21

M. Reklaitis muzikos stebuklus mato kasdien

  
M. Reklaitis muzikos stebuklus mato kasdien
© Asmeninio albumo nuotr.
Marius Reklaitis

26 metų dirigento Mariaus Reklaičio talentu žavisi visas pasaulis – Jungtinėje Karalystėje (JK) įsikūręs lietuvis muzikuoja su pripažintais muzikantais, yra dirigavęs net keliems Europos simfoniniams orkestrams, be to, muzikos subtilybių moko jaunąją kartą ir neįgaliuosius. Marius juokiasi, kad vienuoliktoje klasėje drąsiai rėžė, jog niekuomet savo gyvenimo nesies su muzika, tačiau šiandien tuo tiesiog kvėpuoja – be muzikos vyras neįsivaizduoja savo gyvenimo ir tikina, kad ji daro stebuklus.

„Aš galėčiau įvardyti ne vieną, o dešimtis atvejų, kai muzika, atrodo, padarė stebuklą“, – laikraščiui „Tiesa“ savo darbo užkulisius pravėrė pašnekovas.
– Mariau, pradėkime nuo pradžių, kaip jūsų gyvenime atsirado muzika?
 
– Pirmasis mano koncertas didžiojoje scenoje įvyko dar vaikystėje, kai buvau darželyje. 1998-aisiais tapau „Dainų dainelės“ laureatu ir pasirodžiau Lietuvos operos ir baleto teatre kartu su LRT kameriniu orkestru.
 
Didžiausią įtaką mano muzikiniame gyvenime tuomet turėjo tėvai ir muzikos mokytojai. Iki šių dienų pamenu, kaip tėvai sėdėdavo ir laukdavo manęs fortepijono pamokose. Nors tėvai nėra muzikai, jie puikiai suprato, kokią svarbią įtaką muzika turi jauno žmogaus vystymuisi.
 
Prisipažįstu, vaikystėje ne kartą norėjau viską mesti, bet mano tėvai ir mokytojai surasdavo tą muzikos kibirkštį, kuri jų dėka liko manyje iki šių dienų.
– Esate minėjęs, kad mokydamasis mokykloje nė negalvojote sieti savo ateities su muzika. Kas visa tai pakeitė?
 
– Taip, būdamas 11-oje klasėje buvau apsisprendęs, kad niekuomet nesieksiu muziko, o tuo labiau pedagogo karjeros. Puikiai pamenu mano specialybės mokytojos Nadezdos Liberis žodžius, kad gyvenimas mane nukreips muzikos link. Visgi ji neklydo (šypsosi).
 
Mano požiūris visiškai pasikeitė, kai apsilankiau Vienoje. Teko ne tik pamatyti spalvingą kultūros persunktą gyvenimą, bet ir pačiam jame dalyvauti. Stovint įspūdingoje „Golden Hall of the Vienna Musikverein“ scenoje ir jaučiant garsių menininkų ir atlikėjų dvasią, tikrai norisi pačiam žengti muzikiniu keliu ir darkart tai patirti.
 
– Jau kurį laiką gyvenate užsienyje. Kas atvedė į Didžiąją Britaniją?
– Į Jungtinę Karalystę atvykau studijuoti. Vienas pagrindinių postūmių keliauti svetur buvo kitoks požiūris į studentus. Anglijos universitetams svarbūs ne tik pažymiai, bet ir motyvacija bei studento charakteris.
 
Nors per stojamuosius „Canterbury Christ Church“ universitetas buvo iškėlęs aukštus reikalavimus, iki kurių man buvo taip pat toli, visgi pavyko įtikinti universiteto valdybą, kad esu vertas studijuoti muzikos bakalaurą. Manau, kad Lietuvoje tai niekada nebūtų pavykę.
 
– Šiandien jūs pasiekėte karjeros aukštumas – esate žinomas pasaulio klasikos mėgėjams. Kaip manote, jei būtumėte likęs Lietuvoje, ar būtumėte pasiekęs tiek pat?
 
– Labai sunku pasakyti, kas būtų buvę, jei būčiau likęs studijuoti Lietuvoje. Manau, viskas įmanoma, jei tik yra noro. Juk viskas prasideda nuo sunkaus darbo ir atsidavimo.
 
Puikiai pamenu savo pirmuosius studijų metus JK, kurie man suteikė labai daug patirties. Teko koncertuoti Vestminsterio abatijoje kartu su prestižiniu choru „Cantata“, pasirodyti kartu su „English Concert“ choru, koncertuoti su „Royal Albert Hall“, Karališkuoju filharmonijos, „Brimingham City Symphony“ orkestrais. Kaip pianistas koncertavau su vienais garsiausių Anglijos instrumentininkų: smuikininke Alexandra Reid ir trimitininku Alexu Caldonu. Ir tai tik per vienus metus. Neįkainojama patirtis!
– Ar profesija netrukdo kasdieniame gyvenime mėgautis muzikos kūriniais?
 
– Manau, dirigentui muzikos klausymas teikia dar daugiau žavesio. Jei klausausi kūrinio, kurį puikiai žinau, visada įdomu stebėti, kaip jį atliko būtent tas orkestras, būtent tas dirigentas. Bandau pajausti jų atliekamo kūrinio interpretaciją. O dar jei esi ne tik dirigentas, bet ir instrumentininkas, pradedi domėtis technine kūrinio atlikimo dalimi. Išvada – būnant muzikantu nėra lengva klausytis muzikos jos neanalizuojant (šypteli).
 
– Kokia muzika randa vietą jūsų širdyje? Gal vis dėlto turite savo mėgstamą žanrą, kompozitorių ar epochą?
 
– Dažniausiai mano širdžiai artimiausi tampa tie kūriniai, kuriuos tuo metu atliekame su orkestru. Iš tikrųjų, kai analizuoji ir studijuoji muzikos subtilybes, atrodo, tas kūrinys apsigyvena tavyje. Taip muzika mano širdyje ir rotuojasi: naujas repertuaras – nauji kūriniai.
 
Visgi visada buvau didelis vėlyvo klasicizmo ir romantizmo epochos gerbėjas. Ypač tų kūrinių, kurių didžiosiose scenose negirdime dažnai.
 
– Dirigento paskirtis toli gražu nėra vien tik techninė: jis orkestre yra žmogus, kontroliuojantis ne tik tempą, dinamiką ar sinchroniškumą, bet ir estetinę muzikos skambesio pusę. Kaip randate kelius į savas atliekamų kūrinių interpretacijas?
 
– Kūrinio interpretacija arba prasmė glūdi ne paviršiuje, o kažkur giliau, tad ją surasti nėra lengva. Nors, mano nuomone, nėra teisingos kūrinio interpretacijos. Niekas nežino, kada interpretacija yra atlikta gerai, o kada blogai. Žmogus gali išgroti visas natas, bet svarbiau yra jo nusiteikimas, tai, ką jis nori išsakyti savo muzika. Manau, kad kūrinio interpretacija yra konsensusas tarp tavo minčių bei turimos interpretacines idėjos ir tarp kolektyvo bei muzikantų galimybių.
 
Beje, kūrinį atliekant ir interpretuojant mane žavi jų unikalumas. Turbūt niekada nesusimąstome, kad gyvai suskambėjęs kūrinys niekada nebus atliktas, pakartotas taip, kaip anksčiau, nesvarbu, kad kūrinys susideda iš tų pačių natų. Tai yra tiesiog žavinga. Kiekvieną kartą muziką galima suprasti kitaip, galima išgirsti tai, ko ankstesniais kartais negirdėjome.
 
Marius Reklaitis Marius Reklaitis
 
– Šiandien kiekvienas gali klausytis galybės muzikos, tad atėjusius klausytis klasikos sužavėti tikriausiai nėra lengva. Kas užburia šiuolaikinę publiką?
 
– Tiesa, šiuolaikinė publika tampa vis reiklesnė, kartais jai vien muzikos nebeužtenka. Ji nori kažko daugiau, kažko aštresnio: koncertų neįprastose vietose, modernaus teatro ir klasikinės muzikos tandemo, šiuolaikinių technologijų naudojimo... Nors būna atvejų, kai užtenka tik nuoširdumo, dirigento atsidavimo, entuziazmo, ir publika tavo. Kartais tiesiog pajunti, kad stebinti nebereikia.
 
– Scenoje esate ne naujokas, tačiau ar žengiant į ją kamuoja baimė?
 
– Į sceną visada žengiu ne tiek su baime, kiek su jauduliu. Jei jaudulio nebūtų, manyčiau, kad muzikanto karjerą jau laikas baigti.
 
Manau, kad jaudulys parodo, jog žmogui jo veikla rūpi, kad jis jaučiasi atsakingas už savo ir savo kolegų darbą. Tikiu, kad koncertinė baimė visada prideda papildomo šarmo, kuris atlikimui suteikia daugiau gyvybės. Žinoma, reikia atminti, kad scenos jaudulys naudingas tik tuomet, kai jis sutelktas į darbo vaisių.
 
– Šiandien ne tik diriguojate, bet ir pradėjote mokyti muzikos vaikus. Kaip kilo tokia idėja?
 
– Nors, kaip ir minėjau, apie pedagogo profesiją niekuomet nesvajojau, kartą mane pakvietė dirbti į vieną specialią mokyklą. Mokyklą, kuri yra vargingame regione ir kurioje mokosi problemiški vaikai. Atėjęs ten dirbti, norėjau vaikams parodyti, kad muzika taip pat gali būti cool. Pamokų metu atlikdavome fizikos ir muzikos eksperimentus, į muziką pažvelgėme ir per psichologijos prizmę. Vaikų užsidegimas ir noras mokytis muzikos mane sužavėjo, tad ir toliau dirbu toje pačioje mokykloje. Noriu vaikams suteikti tai, ką man būnant vaiku teko patirti muzikos pamokose.
 
– Be to, girdėjau, kad pradėjote dirbti su negalią turinčiais žmonėmis. Gal iš savo patirties galite atsakyti – ar tikrai muzika gydo? Gal pastebėjote konkretų atvejį, kai su muzika susidūrusio žmogaus gyvenimas nušvito kitomis spalvomis?
 
– Turbūt puikiai prisimename, kai, netikėtai užgrojus kažkokiai melodijai, staiga prisimename tai, ką darėme prieš 30 metų Paryžiuje... Muzika iš tikrųjų turi ypatingą poveikį mūsų pasąmonei. Muzika mums gali suteikti energijos, kartais mus priverčia pasijusti nostalgiškai, pakiliai ar energingai. Muzika padeda užmiršti dienos problemas. Kiekvienas galime patvirtinti, kad muzika vienaip ar kitaip gali paveikti mūsų savijautą.
 
Jau ne vienus metus dirbu su žmonėmis, kurie naudoja muziką kaip terapiją. Žmonėmis, kurie dažnai kenčia ar išgyvena nerimą, depresiją, potrauminio streso sutrikimų simptomus, pavyzdžiui, slogutį ir panikos priepuolius. Taip pat žmonėmis, kuriems yra diagnozuota maniakinė depresija ir šizofrenija.
 
Galėčiau išvardyti ne vieną, o dešimtis atvejų, kai muzika, atrodo, padarė stebuklą, bet labiausiai įsiminė šis: vieną mano kolegę ištiko mikroinsultas, ji nebegalėjo rišliai kalbėti, jai sunkiai sekėsi dėstyti mintis. Ji buvo muzikos mokytoja ir labai mėgdavo dainuoti. Vieną vakarą po to įvykio ji pradėjo niūniuoti ir tada uždainavo. Pamanėme, kad įvyko stebuklas – ji be jokių problemų, rišliai tardama žodžius sugebėjo sudainuoti visą dainą.... Tokį muzikos poveikį aš galiu stebėti vos ne kiekvieną dieną. Mane tai labai džiugina.
 
– Kas dar jums teikia džiaugsmą ir kuo šiandien labiausiai didžiuojatės?
 
– Džiaugiuosi, kad galiu užsiimti veikla, kuri man teikia laimės, o gyvenime, manau, galiu didžiuotis keliais dalykais.
 
Pirmiausia, kad turėjau galimybę diriguoti Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui. Taip pat Maltos, Atėnų filharmonijos orkestrams bei Pietų Londono sinfoniettai, o visai netrukus galėsiu dirbti ir su Berlyno sinfonietta. Tai man yra didžiulis pasiekimas.
 
Ne mažiau džiaugsmo teikia ir kitas mano darbo vaisius – vadovavimas Kento grafystės filharmonijos orkestrui, kurį 2017 m. pats įkūriau. Jame groja aukščiausios prabos muzikantai iš garsiausių Anglijos (Londono simfoninio, BBC simfoninio, Londono karališkojo, Anglijos nacionalinės operos) bei kitų Europos orkestrų. Dabar kaip tik planuojame koncertus su pasaulyje pripažintu, Vienos filharmonijos lydinčiu smuikininku Christophu Konczu bei lietuvių pianiste, tarptautinių konkursų laureate Kamile Zaveckaite.
Man neapsakomai smagu, kad kiekviename koncerte esu pristatomas kaip jaunas lietuvių dirigentas. Nors ir gyvenu ne Lietuvoje, Lietuvos vardą visada tariu su džiaugsmu ir pasididžiavimu.
 
 
  

Žymos: Muzika, Jungtinė Karalystė, Lietuvis, dirigentas, Marius Reklaitis

Komentarai

Naujausi straipsniai