Eglė Gatelytė   |   Tiesa.com, DELFI.lt   |   2019-04-06

Britų istorikas perspėja europiečius: visi žinom, kuo baigėsi „laviravimo“ strategija

  
Britų istorikas perspėja europiečius: visi žinom, kuo baigėsi „laviravimo“ strategija
© pixabay

Vargu ar kas kitas yra geriau įsigilinęs į pastarojo pusšimčio Europos pakilimus ir nuosmukius, nei britų istorikas Ianas Kershawas, pernai pasirodžiusio veikalo „Linksmieji kalneliai“, skirto Europos istorijai nuo 1950 metų iki dabar, autorius. Neseniai vokiečių žurnalistams jis davė keletą interviu apie „Brexit“ chaosą ir gilumines Europos Sąjungos problemas, kurių viena – pirmalaikis siekis nurašyti nacionalinę valstybę.

Mančesterio ir Sheffieldo universitete istoriją dėstantis siras J. Kershawas dienraščio „Die Welt“ žurnalistei Marai Delius prisipažino nesąs įpratęs teoretizuoti apie aktualius įvykius, tačiau tokiais laikais, kokiais gyvename dabar, jis vis dėlto ryžtasi tai daryti.
Pagaliau ir praėjusių metų rugpjūtį pasirodžiusią jo knygą „Linksmieji kalneliai“, bent jau kai kuriuos jos skyrius, galima skaityti kaip paaiškinimą, kodėl buvo prieita prie „Brexit“. Žurnalistai ir politologai, kalbėdami apie „Brexit“ priežastis, nepraleidžia progos paminėti britų imperinės patirties, jos suformuotos tapatybės bei požiūrio į kontinentinę Europą.
Tačiau I. Kershawas pabrėžia, kad iš ilgalaikės istorinės raidos išplaukiančių veiksnių nederėtų sureikšminti. SUSIJĘ STRAIPSNIAI Paviešintas „bauginantis“ aukščiausio rango britų valstybės tarnautojo laiškas dėl „Brexit“ (67) Po „Brexit“ nesėkmių – ES perspėjimas: liko paskutinis šansas (102) Žinoma, įtakos turėjo ir jie, tačiau „įsižiūrėjus matyti, jog kelias į „Brexit“ buvo trumpas“, – sakė jis Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“.
 
„Tikra tema Europa tapo pastaraisiais metais dėl griežto taupymo Didžiojoje Britanijoje politikos, dėl euro zonos problemų po 2008-ųjų ir, žinoma, dėl pabėgėlių krizės“. Kaip tik tuomet politinis vis glaudesnės sąjungos projektas tapo problemiškas ne vien daliai konservatorių, kuriuos Europos centralizacija erzino jau po Mastrichto sutarties 1992 metais.
 
Imigracijos iš ES klausimas automatiškai tapo priklausomybės ES klausimu Bendrijai 2004 m. išsiplėtus į Rytus, imigracijos tema Didžiajai Britanijai tapo be galo svarbi – faktiškai pirmąkart. Vyriausybė manė, kad iš rytinio bloko kasmet atvyks maždaug po 15 tūkst. žmonių, o per ketverius metus praktiškai atvyko milijonas, ir imigracija ūmai tapo degančios svarbos klausimu.
 
Po to sekė euro krizė, britai žvelgė anapus Lamanšo sąsiaurio ir matė visą tą euro zonos chaosą, o čia dar 2015/16 m. pabėgėlių krizė. Didžiosios Britanijos ji tiesiogiai nepalietė, tačiau britai ir vėl žvelgė kiton Lamanšo sąsiaurio pusėn ir sakė: „Ačiū Dievui, mes turim savo sienas“.
 
Bet juk Anglijos visuomenė, lyginant su kitomis ES šalimis, išskyrus Prancūziją, daug anksčiau tapo daugiataute, yra šioje srityje prityrusi. Kaip čia nutiko, kad britai ūmai pabūgo imigracijos? Atsakydamas į šį „Deutschlandfunk“ žurnalistės Anjos Reinhardt klausimą, I. Kershawas argumentavo imigracijos tempais bei skaičiais. Sudėjus laisvo darbuotojų judėjimo sukeltą imigraciją iš kitų ES šalių ir imigraciją iš Sandraugos bei kitų valstybių, į šalį per metus atvykdavo apie 350 tūkst. naujų gyventojų, ir taip metai iš metų – iki pat referendumo.
Atvykėliai iš ES sudarė 40 procentų imigrantų. „Problematiška buvo tai, kad laisvo darbuotojų judėjimo nebuvo įmanoma riboti, kol priklausėm ES vidaus rinkai, štai kur tas kabliukas. Migraciją iš Sandraugos šalių galėjom riboti, o iš Bendrijos šalių – ne. Taip automatiškai imigracijos klausimas tapo priklausomybės Europos Sąjungai klausimu“, – aiškina I. Kershawas.
 
Britų istorikas įsitikinęs, kad dabartinės problemos Bendrijoje kilo ir dėl per didelės skubos atsisveikinti su nacionalinės valstybės modeliu. „Žvelgdami į Vakarų Europą, o ypač į Vokietiją, Vakarų Vokietiją, matome, jog nacionalinės valstybės idėja su jos branduolyje esančia tauta ilgus metus buvo smerkiama. Po Antrojo pasaulinio karo kiekvienas norėjo būti europietiškas, Vakarų Vokietija pirmiausia buvo europietiška valstybė“, – sako I. Kershawas.
 
O ir pats europinis projektas „nuo pat pradžių rėmėsi neišbalansuotu santykiu tarp nacionalumo ir supranacionalumo“, – konstatuoja istorikas. „ES steigėjai vadovavosi idėja, kad ateityje nusvers viršvalstybiškumas, „Europa“ taps nedalomu vienetu, subjektu, o tautos nunyks. Tačiau to neįvyko. Netgi priešingai, po 1990 metų tautinė valstybė tapo iš tikro svarbi.
 
Tarkime, Lenkijoje ar Vengrijoje ji tapo prieš komunizmą kovojusios opozicijos emblema, jos dinamika ir patrauklumas Rytų Europoje buvo visai kiti“, – toliau dėsto jis. „Mums nepavyko pasiekti Prancūzijos prezidento Charles‘o de Gaulle‘o teikto tėvynių Europos idealo, tačiau nacionalinės valstybės samprata sustiprėjo, įgijo daugiau svorio.
 
Žvelgdami iš ekonominės perspektyvos, matome didžiulius blokus, Kiniją ir JAV, tačiau politinėje srityje yra atvirkščiai: žmonės ieško tapatybės kitu lygmeniu, ieško etninės, religinės, tautinės priklausomybės. Todėl populistus ir lydi tokia sėkmė“, – aiškina I. Kershawas.
Gyvename be galo kompleksiškoje epochoje, labai svarbioje pereinamojoje fazėje, ir kaip tik toje fazėje ES turi milžiniškų problemų, ir ne vien su „Brexit“, – dėstė britų istorikas, atsakydamas į „Die Welt“ žurnalistės M. Delius klausimą, kas laukia Europos Sąjungos ateityje. Suprantama, jis nėra aiškiaregys, bet istorikui, stebėjusiam, kaip pastaraisiais dešimtmečiais ES važinėjasi „linksmaisiais kalneliais“, kai kurie dalykai paaiškėjo.
 
Bendrijos šalių interesai – be galo skirtingi, o dėl to bus sunku Europos Sąjungoje įvykdyti fundamentalias reformas. „Iki šiol vis kalbėta apie centralizaciją. Bet gal reikėtų daryti atvirkščiai ir imti laisviau formuoti kai kuriuos ryšius, kad tokios šalys kaip Didžioji Britanija ir toliau galėtų likti ES dalis, jos negriaudamos?“ – siūlo I. Kershawas. Europos Sąjungai vertėtų „permąstyti savo pačios struktūrą ir imti plaukti prieš srovę – tolyn nuo centralizacijos, nuo taisyklių ir bausmių“.
 
Ir, kas itin svarbu, pagaliau turi liautis ta laviravimo politika: „Kaip nors išlaviruoti buvo Šventosios Romos imperijos strategija, ir visi žinom, kuo tai baigėsi!“ Europos Respublikos aistruoliams, svajojantiems apie europinės tapatybės sukūrimą, I. Kershawas priminė: „Tapatybę lemia nacionalinė valstybė – kur mokat mokesčius, kokia kalba kalbat, kokią futbolo komandą remiat.
 
Jūs paprastai esat už vokiečius ar anglus, bet ne už europinę rinktinę. Mintis, kad įmanoma kažkuo pakeisti tautinius ryšius, visada tebuvo iliuzija. Mes mąstom pirmiausia ne europietiškai, lemianti tapatybė visada yra tautinė“. Paklaustas dėl požiūrio į „Brexit“, I. Kershawas prisipažino labai norįs, kad Didžioji Britanija liktų Bendrijoje. Ir drumstų ramybę.
  

Žymos: Anglija, Europos Sąjunga, didžioji britanija, brexit, Istorikas

Komentarai

Naujausi straipsniai