Vakarų ekspresas   |   2019-02-08

Ar tylus „apsivalymas“ nuo imigrantų Jungtinėje Karalystėje jau vyksta?

  
Ar tylus „apsivalymas“ nuo imigrantų Jungtinėje Karalystėje jau vyksta?
© pixabay.com

„Siaubas! Ką daryti? Lietuvoje laikraščiai pilni, kad dėl „Brexit“ lietuviai bėga iš Jungtinės Karalystės, o aš nematau nė vieno bėgančio ir negirdėjau, kad kas ruoštųsi bėgti. Nesuprantu, ar čia aš nieko nepastebiu, ar čia kažkas sumaištį kelia ir reikalauja, kad Lietuvos valdžia kuo plačiau išskėstų rankas ir parbėgančiuosius į savo glėbį priglobtų. O tada puls šaukti – nepriglobė, bloga valdžia“, – socialiniuose tinkluose savo nuoskaudas lieja vienas iš migrantų.

Po to, kai Britanijos parlamentas atmetė „Brexit“ sutartį, kurią ministrės pirmininkės Theresos May vyriausybė praeitais metais suderino su Europos Sąjungos lyderiais, Jungtinės Karalystės išstojimo procesas iš ES atsidūrė nežinioje. Kalbinti mūsų tautiečiai sako, kad „Brexit“ šalį padalijo į dvi stovyklas, o gyventojus labiausiai išvargino nežinia. Bendro nerimo išvengti sunku Buvusi dienraščio „Vakarų ekspresas“ redakcijos darbuotoja Evelina Kaminskaitė Londone gyvena nuo 2013-ųjų vasaros. Nuo 2014-ųjų rudens ji dirba viename Londono universitete Buvusi klaipėdietė E. Kaminskaitė sako, net ir aršiausi atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos šalininkai nesitikėjo tokio rezultato. „Universiteto Tyrimų ir Inovacijų departamento konsultavimo skyriuje dirbu projektų valdymo darbą, – pasakoja buvusi klaipėdietė.
– Tvarkau reikalus, susijusius su sutartimis, finansais, prižiūriu projektų rezultatus, organizuoju konferencijas.“ Evelina sako, kad kasdien bendrauja su daug universiteto ir Europos akademikų. Kalbasi su specialistais – konsultantais ir kolegomis. „Per daugiau nei pora metų po balsavimo, iš minėtųjų kolegų ar draugų neteko girdėti nei vieno komentaro, palaikančių „Brexit“ idėją“, – pasakoja buvusi klaipėdietė. E. Kaminskaitė puikiai prisimena tą penktadienį po balsavimo, įvykusio birželio 23-ąją. „Traukinyje į darbą žmonės leido sau žvelgti vienas į kitą su reikšminga veido išraiška, ir net politikavo, ignoruodami vieną iš svarbiausių Londono transporto etiketo taisyklių – jokio akių kontakto, ir, neduokdie – jokių pokalbių politine tematika, – atvirauja penkerius metus Londone išgyvenusi klaipėdietė.
 
– Vienu žodžiu, akivaizdžiai matėsi, kad žmonės buvo patyrę tikrą šoką.“ Evelina puikiai prisimena, kad tą dieną darbe, viena garbaus amžiaus akademikė, su ašaromis akyse bandė ieškoti bent kokio protingumo krislo Jungtinės Karalystės žmonių pasirinkime palikti Europos Sąjungą. Ji įsitikinusi, kad net ir aršiausi atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos šalininkai nesitikėjo tokio rezultato.
 
„T. May, bandydama įtikinti kolegas remti jos „Brexit“ planą, turbūt yra labiausiai užsispyrusi ir nelaimingiausia moteris pasaulyje“, – svarsto E. Kaminskaitė. Buvusi klaipėdietė pripažįsta, kad Londonas juda priekin savo ritmu. Ji ypač žavisi ir vertina anglišką darbo mentalitetą – dirbti savo darbą kiek įmanoma nepriekaištingiau, net ir nepalankiausiomis sąlygomis. 
 
 „Tas pats, manau, taikytina ir realybei, kaip Londonas priima „Brexit“, būtent – su „Pradėkime iš naujo, nuo čia ir dabar“ nusiteikimu, ir kad stebuklai, tikriausiai, mažai tikėtini, – tęsia buvusi klaipėdietė. – Tačiau, be abejo, jaučiama tam tikra įtampa, nuovargis ir tam tikra apatija, susijusi su netikrumu ir nežinomybe dėl ateities. E. Kaminskaitė pripažįsta, kad pakankamai sunku išvengti to bendro nerimo, kai išgirsti žinias apie iškeliamus verslus, ar šalį paliekančius gabius specialistus, kurie tvirtina tiesiogiai susiduriantys su diskriminacija tik dėl to, kad jie nėra britai, ir nepaisant to, ką jie davė šaliai.
 
„Mano darbo universitete „Brexit“ tiesiogiai neigiamai kol kas nepaveikė, ir tikiuosi nepaveiks ateityje, – tęsia Evelina.
 
– Tačiau, aukštasis mokslas, kaip ir visos be išimties sritys, yra ir bus veikiamos „Brexit“ padarinių. Kokių – sužinosime netrukus.“ „Aš pati, kaip ir daugelis iš mano europiečių pažįstamų, tiesa, lietuvių tarp jų beveik nėra, nesirengiu palikti Londono artimiausiu metu, – savo ateities planais dalijasi buvusi klaipėdietė.
– Bet ir neplanuoju čia likti daugiau negu 5-7 metus. Nes, mano požiūriu, visuomet ateina ta diena, kai atvykėliui Londonas pradeda atrodyti pernelyg intensyvus, užterštas, agresyvus, arogantiškas, kupinas streso ir, svarbiausia, – labai brangus!“
 
Anglai į lietuvių vietas nesiveržia 
 
 Klaipėdietė Vilma į Angliją išvyko tik prieš pusę metų. Paklausta, kokiomis nuotaikomis gyvena ji ir į ją panašūs atvykėliai iš Rytų bloko šalių, Vilma atsakė, kad kol kas gyvena įprastą gyvenimą ir jokios baimės nejaučia. „Miestelis, kuriame gyvenu, yra gana nedidelis. Pas mus kol kas viskas ramu, – pasakoja Vilma. –Nejaučiame nei maisto. nei paslaugų kainų kilimo.“ Didelė dalis atvykusiųjų iš Lietuvos ir kitur gyvena Anglijoje po dešimt ir daugiau metų. Turi įsipareigojimų bankams ir dirba legaliai. Vilmos nuomone, tokie, kaip ji nėra pašalpų ir kompensacijų prašytojai. Todėl visiškai nekvaršina sau galvos dėl tokių dalykų, kurių pakeisti negali. Buvusi klaipėdietė neslepia, kad užima pačią žemiausią grandį – dirba valytoja senelių namuose. Tokių, kaip ji darbuotojų, čia labai trūksta.
 
„Anglai į tokias žemas pareigas nesiveržia, – pasakoja Vilma, – mums verkiant reikia valytojų. Norinčiųjų, deja, neatsiranda jau seniai. Kartą pasirodė viena vietinė mergina, paklausinėjo ką jai reikės dirbti ir... daugiau mes jos nebematėme.“ Buvusi klaipėdietė stebisi britų priekaištais, neva lietuviai, lenkai ar ukrainiečiai atima iš jų darbo vietas. Nors patys tokių darbų dirbti nenori. „Jeigu jiems užsiminsi apie tai, atsakys, kad nedirba tokių darbų, nes nenori dirbti su tokiais kaip mes, atseit, žemesnės kastos – atvirauja Vilma.
 
– Mes – tai ateiviai iš Rytų. Šiaip senosios pietų Anglijos gyventojai yra nusiteikę gana rasistiškai.“ Tačiau buvusi klaipėdietė pastebėjo, kad labai panikuoja vietos fermeriai.
Jeigu „Brexit“ praretins pagalbinių darbuotojų gretas, vietiniams fermeriams labai trūks darbo rankų. Anglai tokių darbų tikrai nedirbs. Reikia dramos Londone daugiau nei dešimtmetį gyvenantis pianistas Rimantas Vingras teigia, kad pasitraukimas iš ES be sutarties, išstojimo datos nukėlimas – visi variantai komplikuoti, turi savo pliusų ir minusų. O naujas referendumas negarantuotų aiškios vienos pozicijos persvaros, nes matomas didelis visuomenės susiskaldymas, labai poliarizuotos nuomonės.
 
„Žmonės labai pavargę nuo tos temos. Ėjimas ratais. Nepriimami sprendimai, žmonės neinvestuoja, laukia, kas bus, neperka. Verslui neaišku, ką toliau daryti. Visų mūsų, ES piliečių, situacija neapibrėžta, statusas nėra galutinai garantuotas. Lauki diena iš dienos ir žiūri, kas bus. Tas vargina. Kalbu su savo draugais, jie sako: „Nesvarbu, kaip, kad tik greičiau pasibaigtų“, – atvirauja pašnekovas.
 
„Dabar atrodo, kad joks planas, kokį besiūlytų, neturėtų palaikymo“, – apie situaciją dėl „Brexit“ sako pianistas R. Vingras. R. Vingras įvykiuose įžvelgia ir kitą aspektą: Didžiojoje Britanijoje yra parlamentinė demokratija, o referendumas – jau tiesioginė demokratija: „Skelbdami referendumą, šiek tiek lyg ir pakeitė valdymo modelį. Dabar viskas sugrįžo Parlamentui.“ Iš gatvės pokalbių jaučiasi, kad parama išstojimui iš ES tebėra didelė. Galima priežastis – atsigavimas po 2008 metų krizės mažas pajamas turinčių žmonių nepalietė arba nepalietė taip, kaip jie norėtų. Dirbantys eina į maisto bankus, nes su mažomis pajamomis nebeišgyvena.
 
„Atsiveria galimybės populizmui. Žinoma, jis visą laiką buvo, nuo tada, kai šalis įstojo, nes didelė dalis žmonių nenorėjo, kad Britanija būtų ES. Konfliktas yra labai senas. Ateina mąstymas iš praeities, kad kažkada anksčiau buvo gerai, dabar – blogai.“ Prieš keletą dienų R. Vingras feisbuke pasidalijo įrašu: „BBC praneša, jog tuo atveju, jei JK pasitrauktų iš ES be susitarimo, gali atsirasti tualetinio popieriaus trūkumas. Tai va, tautiečiai Lietuvoje – lauksim siuntinių.“
 
„Tarp žinių yra britiško humoro – britai turi fantastišką humorą. Tarp didelių politinių dramų jie įdeda ir tokį elementą.“ Į Lietuvą R. Vingras planuoja grįžti balandį. Ar pavasarį situacija Didžiojoje Britanijoje bus aiškesnė, abejoja. Jokių permainų ar nerimo Buvęs klaipėdietis 26 metų amžiaus Audrius, Anglijoje gyvena beveik penkis metus. Įsikūręs Londone, darbuojasi nekilnojamojo turto specialistas, Audrius sako, kad dėl Brexit nepajuto ir šiuo metu nejaučia jokių permainų ar nerimo.
„Gyvenu pačiame Londono centre, – pasakoja Andrius, – o tai labai kosmopolitiškas miestas. Darbo vietų kol kas užtenka visiems. Kol kas man dar neteko girdėti priekaištų, kad iš kažko atimu ar užimu kažkieno darbo vietą.“ Buvęs klaipėdietis nepastebėjo, kad patys britai viešai labai diskutuotų pasitraukimo iš Europos Sąjungos tema.
 
Pašnekovo nuomone, matyt daugiau nerimo jaučiama mažesniuose miesteliuose. Pasak jo, nuotaikos darbovietėje ir aplinkui puikios. Jam antrina ir kita klaipėdietė Eglė, taip pat keletą metų gyvenanti Londone. Ji dirba administratore viešbutyje ir tvirtina tą patį, kad jokių panikos požymių dėl Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos nepastebėjo. Eglė įsitikinusi, kad išvažiuoja tie, kurie pasiilgsta namų, o ne tie, kurie baiminasi Brexit pasekmių.
 
Nebylus apsivalymas
 
Buvusi teatro aktorė Rasuolė Laurinaitytė Anglijoje gyvena du dešimtmečius. Kaip vertėja dirba su socialinėmis tarnybomis, ligoninėmis, psichiatrijos ligoninėmis. „Politinės peripetijos tampa juokingos. Eilinis žmogus nesusigaudo, ko politikai iš tikrųjų nori, ar žaidžia politinius žaidimus. Tikiu, kad planas B yra, tik jis nustumtas į šoną, o politikai aiškinasi tarpusavio santykius ir vienas kitam trukdo“, – sako R. Laurinaitytė. „Žmonės neįsivaizduoja, ko tikėtis, ko laukti“, – sako R. Laurinaitytė.
 
Nuotaikos šalyje yra labai keistos, šalis suskaldyta į anglus ir imigrantus. „Ypač nepavydžiu stambiems investuotojams, verslininkams, kurie susiję su užsienio kapitalu. Nepavydžiu bankams, jie kiekvieną dieną laukia atsakymo iš Parlamento. Svaro kursas nuolat šokinėja“, – tęsia R. Laurinaitytė. Įdomiau nei politinės rietenos, mano ji, yra socialinės sferos pasikeitimai, jie nėra plačiai viešinami:
 
„Vadinamasis nebylus apsivalymas nuo emigrantų vyksta, jis yra tylus, nuoseklus ir lėtas.“ Itin svarbus pasikeitimas: nebėra klasifikuotų socialinių pašalpų, įdiegta viena socialinė pašalpa „Universal Credit“, apimanti visas pašalpas.
 
„Kad ją gautų, žmonės turi laukti nuo 2 iki 6 mėnesių. Per tą laiką apie žmogų surenkama visa informacija, finansinė išklotinė ir paskiriama pašalpa: ji sukurta minimaliai egzistuoti Anglijoje.“ Prašydamas šios pašalpos, imigrantas turi pateikti prašymą gyventojo statusui Anglijoje gauti. Tai – pirmasis laiptelis. Laukimo laikas priklauso, kaip greitai asmuo sugeba pateikti dokumentus, kurie įrodo, kad Anglijoje gyveno 5 metus. Žmogus turi būti nenusikaltęs, neturėti jokių nuobaudų, finansinių išieškojimų, kreditinių istorijų. Yra galimybė statusą gauti ir išgyvenus trumpiau, pavyzdžiui, jei vienas iš šeimos narių finansiškai stabiliai įsitvirtinęs Anglijoje, vaikai gimę Anglijoje.
 
„Apie gyventojų statusą niekur daug nekalbama: su tuo susiduri, kai kreipiesi pašalpos. Jei keiti darbą, susiduri su tuo pačiu: reikia gyventojo statuso Anglijoje“, – pastebi R. Laurinaitytė. Ji pateikia Kento grafystės, kurioje gyvena, statistiką. Nuo 2017 metų spalio iki 2018-ųjų lapkričio iš pietryčių Anglijos deportuotos 146 šeimos (daugiausiai iš Rytų bloko). Motyvai įvairūs: šeimos negali išsilaikyti, tik atvykusios prašo socialinės paramos, turi ryšių su nusikalstamu pasauliu, kriminalinėmis istorijomis ir t. t. Per metus Kente užsidarė 300 smulkiųjų verslo įmonių. Pasak R. Laurinaitytės, kainos Anglijoje – maisto, paslaugų, transporto – labai pakilo. Per praėjusius metus ypač pabrango maisto produktai. Atvykstančiųjų į Didžiąją Britaniją lietuvių pastaraisiais metais mažėja.
 
„Žmonės tikisi aiškumo, įsikibę laikosi to, ką turi. Kai kurie darosi angliškus pasus, bando įsitvirtinti, vaikus įtvirtinti. Nusipirko nekilnojamojo turto, pasiėmė paskolas. Tie, kurie ilgesnį laiką čia gyvena, gal stabiliau jaučiasi. Aš nemanau, kad Anglija pražus: vienu ar kitu atveju“, – svarsto R. Laurinaitytė. Daug Anglijos lietuvių, sako R. Laurinaitytė, galvoja keltis į kitą šalį, negrįžti į Lietuvą. Dažniausias pasirinkimas – Airija. Kitos kryptys – Norvegija, Danija, Švedija. Važiuoja ir į Austriją, Vokietiją. Judėjimas vyksta nuolat. R. Laurinaitytė planų į Lietuvą grįžti neturi – nebent atostogauti. Vargina neaiškumas Jolanta į Angliją išvyko 2017 metų rudenį, po beveik 40 pedagoginio darbo metų.
 
„Nuostabi šalis, pagarbus požiūris į žmogų, nesijauti diskriminuojamas dėl amžiaus ir lyties. Gimimo metų paklausė tik tada, kai pasakė, kad jau esu priimta į darbą“, – tokie pirmieji įspūdžiai apie Didžiąją Britaniją. Puikiai angliškai kalbanti moteris įsidarbino sveikatos apsaugos srityje, turi bendradarbių lenkų, rumunų, britų. Anglijoje trejus metus gyvena Jolantos dukra, dvylika metų – žentas, abu turi nuolatinius, vadovaujamus darbus – „gerus ir pagal britų standartus“.
 
„Darbe nei man, nei dukrai, nei žentui ar jo mamai niekas nesakė: „Galvokite, įvyks „Brexit“!“ Niekas negąsdina, niekas nesako ieškotis alternatyvos. Apie Didžiąją Britaniją negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio. Man nuoširdžiai gaila, kad jie įsivėlė į tokią beprasmybę.“ Jolanta mano, kad referendumas šalyje buvo paskelbtas skubotai, trūko laiko žmonėms išaiškinti, kokios pasekmės laukia. Daug kas „Brexit“ suprato tiesmukai: nebebus pabėgėlių, niekas nevadovaus, viską tvarkysis patys. Neaiškumas dėl ateities tvyro ir kasdieniuose reikaluose. Pernai Jolantos dukros šeima nusprendė nusipirkti didesnį gyvenamąjį būstą: bankai ilgai delsė suteikti paskolą. Paaiškėjo, kad su tuo susiduria ir patys anglai. Nuogąstaujama dėl galimo ekonomikos lėtėjimo: ar žmonės bus pajėgūs atiduoti paskolas? Kai bankas po trijų mėnesių palaimino paskolą, pardavėjai persigalvojo parduoti būstą. Jolanta pasakoja ir pažįstamos kirpėjos anglės istoriją. Ji buvo sulaukusi žinios išsikraustyti dėl numatomos didžiulės pastato renovacijos.
 
Likus savaitei iki balsavimo, savininkai ją išsikvietė ir pasakė, jog dvejiems metams stabdo projektą. Jolanta neabejoja: „Brexit“ šalį padalijo į dvi stovyklas. „Turiu anglų pažįstamų, jie inteligentiški, šiuolaikiniai, progresyvūs žmonės. Jie yra prieš „Brexit“. Jie sako, kad reikia pagaliau sutvarkyti socialinę sistemą patiems britams, kurie sėdi „ant pašalpų“ ir nedirba. Jie nėra nusiteikę prieš imigrantus, kurie atvažiuoja ir dirba, nes atvyksta ir daug išsilavinusių, kultūringų žmonių. Jie sako: „Mes už tokią Angliją“. Pati demokratija atsisuko prieš juos.“ Šiuo metu Jolanta gyvena „viena koja“ Anglijoje, kita – Lietuvoje. Čia sodyba, draugai, artimieji.
 
„Žmonės pavargo nuo neaiškumo, nežinios. Sako: arba taip, arba taip, tik kad viskas pasibaigtų. Šalis, kaip ir žmogus: kol neišsprendi savo problemos, tol pragaras, kai išsprendi, sunkumas nuo krūtinės nueina. Reikia palinkėti Anglijai vieno dalyko: kad greičiau baigtųsi nežinia“, – kalba Jolanta.
  

Žymos: Lietuva, Emigrantai, brexit

Komentarai

Naujausi straipsniai