Marija Kavaliauskaitė   |   2011-09-01

Marija: Happiness hit her like a bulle tin the head

  
Marija: Happiness hit her like a bulle tin the head

Palieku Monaką ir nežabotus jūros tolius lydima begalinio mane apėmusio lengvumo jausmo. Atrodo, tarytum kažkur Alpių viršūnėse besislepiantis vėjas nusileido iš savo platybių ir apgaubė mane savo vėsiais polėkio sparnais. Palieku savo paskutinį atodūsį tvankioje itališko sukirpimo gatvėje ir aš nežinau iš kur, bet mane užplūsta neregėta laimės banga apimanti rodytųsi visą vandenyną... neapsakomas pilnatvės buvimo čia ir dabar jausmas, pakeliama būties lengvybė ir tvirtas ir aiškus tolimesnių žingsnių klapsėjimas tvirtai nubildena mane mintimis į netolimą ateitį.

Širdis daužosi pralauždama pakeliui į oro uostą sutiktus pay’ažo stulpelius, rankose jau nuo ryto vartau milijono vertės kelionės bilietą žadantį naują ir spalvingą rytojų. Pajuntu, kad pagaliau baigėsi tas po Dubajaus nemažai trukęs nesaugumo jausmas ir jau tada suvokiu, kad manęs laukia nauji toliai, naujos erdvės, nauji žmonės, nauji potyriai, naujos vietos, nauji darbai, projektai, iššūkiai.
Suvokiu, kad kelio atgal nėra, jo niekada nebuvo, bet aš vis dairiausi ieškodama kažko pažįstamo, kažko, kur mano sparnuotos kojos jau buvo radusios kietą pagrindą. Suvokiu, kad aš bijojau sustoti, bijojau nežinomybės, kurią visuomet taip labai aukštinau ir kuriai slapčia lenkiausi nemigos pilnomis akimis.
 
 
Amsterdamas kupinas judesio, mažomis dviračių apsukomis minamų kilometrų ir žmonių, kurie dažniausiai ateina čia įkvėpti uždrausto vaisiaus, kurie nemato Amsterdamo tokio, koks jis yra. Visa greit susidėlioja, planai randa savus rėmus ir dabar į gyvenimą žiūriu kaip į neilgą pokerio partiją, kur visada gali rinktis eiti prie kito stalo, kur visada gali rinktis nužiūrėti kito kortas ir nežaisti pats, kur visada gali stebėti, kur visada gali blefuoti, kur visada gali rizikuoti, kur gali turėti kad ir geriausias kortas, bet taip ir nesulaukti savojo metimo, kur visada gali neimti kortos, net nežinodamas, ar ji tinkama, jei manai, kad turi pakankamai, kur visada gali pralošti arba laimėti... Svarbiausia yra išmokti laukti ir žaisti... žaisti... žaisti...
 
Ei... ar mano šimtą metusi trukusi vienatvė eina finišo tiesiosios link? Nežinau... aš dar vis nežinau, kas yra ta šimtą metų trunkanti vienatvė...
 
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai