Evelina   |   2009-03-23

Evelina: Hi/2009.03.23

  
Evelina: Hi/2009.03.23

Mielas dienorašti, tikiuosi nesijauti pamirštas, kai taip gražiai pavasarėja, kai norisi labai giliai įkvėpti saulėto oro ir labai ryškiai šypsotis. Tikiuosi, prisimeni išgerti reikiamą dozę vitaminų kasdien ir geri žalią arbatą. Vienžo, tikiuosi, laikaisi puikiai ir nesijauti nelankomas.

Žinai, šiandien gavau laišką visai keistu pavadinimu: „Hi Evelina Kvartunaite, ever had problems finding your friends”. Nei klaustuko, nei šauktuko, nei jokio daugybos ženklo… Tiesiog va taip. Ir tikrai, ar kada nors turėjau problemų atrasdama draugus? Turbūt. Turbūt ne vieną. Ir ne tik atradimuose. Turbūt draugai yra tie žmonės, kurie gyvenime vaidina beprotiškai svarbų vaidmenį. Juk, kaip kažkas teisingai pastebėjo – draugus, kitaip nei gimines gali pasirinkti. Vienok, ar mes renkamės draugus, ar draugai renkasi mus? O galbūt viskas nutinka labai natūraliai ir likimas reikiamus žmones suveda reikiamu laiku?
Žinau, brangus dienorašti, dabar truputį raukaisi, nes nesi tobulas fatalistas ir kaip tikrai kietas „bičas“ manai, kad gyvenimas priklauso tik nuo tavęs, tavo pastangų ir, žinoma, nuo visų tų kampelių, pro kuriuos dairaisi į gyvenimą. Viskas vyksta taip, kaip nori to tu. Ir juk tai taip nuostabu, tiesa?
 
Bet grįžkim prie draugų. Prieš porą dienų biuro (ne)ramybės užliūliuota, dariausi testą, bandydama išsiaiškinti, kas aš esu. Žinoma, nesijaudink, iš anksto žinojau, kad negaliu tikėtis galutinio atsakymo, bet pasidomėti juk galima. Ir ką – sužinojau, kad esu ilgesinga siela. Turbūt testai nemeluoja. Turbūt kartais labai lengva patikėti gražiai skambančiom išvadom.
 
Turbūt dar nuo mokyklos laikų ilgesį esu linkusi idealizuoti ir romantizuoti. Ilgesys nėra liūdesys ir net nėra melancholija. Ilgesys – tas jaukus plevenantis jausmas, kuris niekada nebūna užpildantis. Tokia savotiška ne perdaug skausminga skaistykla. Ilgesys tarytum užkoduotas kai kurių impresionistų paveiksluose ir monochrominiuose vakaruose, pilnuose ramaus džiazo. Tai tarytum stovėjimas priešais duris ir įkvėpimas kelioms sekundėms, kad įsitikintum ir, kad iki plaučių dugno pajaustum, tą čia ir dabar.
 
Man labai gražūs „nepaliečiami“ jausmai. O tau?
  

Komentarai

Naujausi straipsniai