Goda Ambrazas   |   2010-06-18

Sumuštiems lietuviams britų teisėsauga atsuko nugarą

  
Sumuštiems lietuviams britų teisėsauga atsuko nugarą
© Autorės nuotr.

Nuo agresyvių britų nukentėję lietuviai Sandra ir Eligijus (pavardės redakcijai žinomos – aut. past.) vis dar sapnuoja košmarus apie žiaurų smurtą, kai buvo užpulti šalia savo namų Romforde. Net šunelis Lakis, kurį pavedžioti buvo išėję lietuviai, neišvengė chuliganų spyrių.

-equiv="Content-Type" content="text/html; charset=utf-8">


Krūpčioti naktimis lietuvių porą verčia patirtas siaubas dėl užpuolimo ir britų policijos pareigūnų abejingumas tiriant bylą. Nors praėjo jau trys mėnesiai nuo tos Sandrai ir Eligijui košmaru virtusios kovo 14-osios nakties, britų pareigūnai nesugebėjo ne tik surasti nusikaltėlių, bet ir ketina bylą dėl žiauraus sumušimo nutraukti. Mat trūksta įrodymų...

 

Lemtinga naktis

Lietuvių poros nelaimės prasidėjo šeštadienio naktį. Grįžę iš draugų 50-mečio vakarėlio sutuoktiniai apie pirmą valandą nakties nutarė išvesti į lauką savo augintinį Lakį. Vos išėjus pro namo laiptinės duris, iš šalia esančio viešbutuko išvirto du apsvaigę britai ir pasuko lietuvių link.

 

„Mačiau, kad prie mūsų ateina du garsiai šnekantys britai. Lakis sulojo ant jų, bet mudu su vyru iš karto jį nutildėm, nes jau buvo vėlyva naktis. Tačiau iš tų vyrų veidų supratau, kad jie ieško priekabių“, – pasakojo ašaras vis dar sunkiai suvaldanti Sandra.

 

Pradžioje lietuviai bandė gražiuoju užglostyti nemalonią situaciją, paprašė chuliganų tiesiog leisti jiems eiti savo keliu. Tačiau britai ėmė stumdyti Sandrą, išvadino ją kale, o kai Eligijus pabandė apginti žmoną, puolė jį negailestingai talžyti kumščiais.

Viskas įvyko tiesiog akimirksniu. Sandra buvo nublokšta į šalį, šunelis Lakis gavo smarkų spyrį ir taip pat nulėkė į šoną, o visą agresiją britų žaliūkai nukreipė į Eligijų.

 

„Mano vyrą tie siaubūnai tvatino pasikeisdami, vis taikydami į galvą. O Eligijus tik bandė prisidengti veidą rankomis... Prišokusi įsikibau į vieno užpuoliko drabužius, bandydama jį kažkaip sulaikyti, kad nemuštų Eligijaus. Tačiau ką aš, moteris, galiu prieš įsiaudrinusį žvėrį – žmogumi tokio jau liežuvis neapsiverčia vadinti“, – iki šiol šiurpsta tą naktį prisiminusi Sandra.

 

 

Prie egzekucijos prisijungė draugeliai

Pamačiusi, kad jų link artėja praeivių grupelė, Sandra puolė prašyti pagalbos. Tačiau gelbėtojai pasirodė esantys chuliganų draugeliai, o vietoj užtarimo ant Eligijaus galvos pasipylė naujų smūgių kruša.

 

„Kai kelioms sekundėms viskas nurimo, pakėliau galvą. Pamačiau ateinantį stambų vyruką ir pamaniau – pagaliau padės apsiginti ir sutramdys tuos žvėris. Tačiau jis užsimojo ir kirto man į galvą. Po to jie visi vėl puolė mane spardyti“, – pasakojo Eligijus.

 

Lietuvį daužė gal aštuoniese. „Kas baisiausia, kad netoliese stovėjo kelios jų merginos, bet jos tik spoksojo ir nieko nedarė“, – pasibaisėjusi pasakojo Sandra. Pasak jos, pasižiūrėti „spektaklio“ netrukus susirinko nemaža grupė britų iš to paties viešbučio. Jie net nebandė nuraminti sužvėrėjusių savo tautiečių, o tik abejingai stebėjo lietuvio egzekuciją.

 

„Tikrai maniau, kad mano vyrą užmuš. Aplinkui telkšojo baisus kraujo klanas! Ir aš buvau visa kruvina, bandydama jį pridengti bent jau savo kūnu. Tačiau mano bandymas tu išsigimėlių nesustabdė – jie ir toliau talžė Eligijų ir mane, jį apglėbusią“. Sandra iš nevilties ėmė taip klykti, kaip nėra klykusi per savo gyvenimą. Gal tas nevilties šauksmas ir sustabdė niekšus, nes jie pasisuko viešbučio link, palikę ant grindinio gulintį kruviną vyrą ir verkiančią moterį.

 

„Jau pagalvojau, kad mus paliko ramybėje, bet tie monstrai dar keletą kartų pribėgo ir spyrė gulinčiam Eligijui, lyg jiems dar būtų negana“, – prisiminusi patirtus žiaurumus ašaromis plūsta Sandra.

 

Policija tik skėstelėjo rankomis

Sandra puolė kviesti policiją ir greitąją pagalbą žvėriškai sumuštam vyrui. „Tačiau ištraukusi iš Eligijaus kišenės telefoną, nesugebėjau drebančiomis rankomis suspaudyti mygtukų! Pagaliau priėję kažkokie žmonės nuramino, kad jau iškvietė ir pareigūnus, ir medikus“, – pasakojo moteris.

 

Atvykusius policininkus sutiko abu sumušti lietuviai, triukšmą išgirdęs ir iš namų išbėgęs Sandros aštuoniolikmetis sūnus Edvinas iš pirmos santuokos ir du naktiniai praeiviai britai.

 

„Tačiau atvažiavusi policijos mašina, net nestabtelėjusi, nuvažiavo tolyn, nors matė, kad visi kruvini mojuojam ir rodom, kad jų laukiam. Tik nuvažiavę iki gatvės galo ir apsisukę grižo prie mūsų. Išlipo du apsimiegoję pareigūnai, net neketinantys ieškoti tų mušeikų“, – policininkų abejingumu stebisi lietuviai.

 

Vietoj to policininkai pareiškė, kad sumuštas iki sąmonės netekimo Eligijus pats yra agresyviai nusiteikęs ir girtas. „Eligijus iš viso beveik nevartoja alkoholio! Tą vakarą draugų gimtadienyje išgėrė gal porą taurelių. Bet net jeigu būtų buvęs absoliučiai girtas – argi policininkai neprivalo išsiaiškinti, kas jį taip žvėriškai sumušė?“ –policijos argumentų niekaip nesupranta nukentėjusio lietuvio žmona.

 

Vis dėlto policijos raporte atsirado įrašas, kad sumuštasis Eligijus buvo agresyvus, nors, kaip tvirtina nukentėję, ištiktas šoko ir paplūdęs krauju Eligijus net negalėjo normaliai judėti, o tik rodė į šalia esantį viešbutį, kuriame pasislėpė jį sumušę britai.

 

Pagaliau atvykę greitosios medikai išvežė sumuštą lietuvį į ligoninę. Kartu su juo išvyko ir žmona.

 

Pagalbą suteikė tik po kelių dienų

Ligoninėje sutuoktinius vėl aplankė policininkai. Lietuviai vėl ėmė maldauti jų kuo greičiau važiuoti į minėtą viešbutį ir sugauti vyrą sumušusius britus. „Pareigūnai atšovė, kad nenurodinėtume, ką daryti, esą jie savo darbą išmano ir mūsų patarimų jiems nereikia.“

 

Policininkams užkliuvo ir tai, kad Eligijus negali rišliai kalbėti angliškai. „Kaip aš galėjau normaliai kalbėti, kai mano lūpa buvo prakirsta į dvi dalis ir kabojo atvipus! Aš net gimtąja lietuvių kalba tada kalbėjau neaiškiai, nes žaizda buvo baisi.“

 

Deja, britų medikai pasirodė ne ką jautresni nei policininkai. „Atėjo kažkoks miegantis gydytojas, pagūžčiojo pečiais lyg nežinodamas ką daryti. Prašiau jo bent peršviesti Eligijaus galvą, nes buvo taip sudaužytas, kad galva atrodė kone dvigubai didesnė nei įprastai. Galiausiai peršvietė. Kai Eligijus parodė dar ir lūžusį pirštą, tas gydytojas puolė ginčytis, kad pirštas nelūžęs, ir ėmė tampyti jį į visas puses“, – šiurpsta Sandra.

 

Tik rytą Eligijus buvo pervežtas į „White Chapel“ ligoninę, kur jam pagaliau susiuvo prakirstą lūpą, o po dviejų dienų operavo lūžusį pirštą ir sutvirtino jį varžtais.

 

Darbdaviai buvo supratingi

Nelemtas sutapimas – Eligijui, kuris Londone dirba suvirintoju naujai statomame Stratfordo prekybos centre, nelaimė nutiko ką tik pakeitus darbovietę. „Nors atrodžiau siaubingai – mėlynės, tinimai, lūžęs pirštas – jau po trijų dienų nusprendžiau grįžti į darbą. Gerai, kad dirbu naktinėje pamainoje, bent žmonių negąsdinau savo išvaizda“, – prisiminė ištvermingas lietuvis. Jam teko atsisakyti gipso lūžusiam pirštui įtvirtinti – pasiliko tik elastinį tvarstį ir įtvarą, bet dirbdamas ir jį nusiimdavo, nes su įtvaru ranka netilpo į suvirintojo pirštinę.

 

Darbdaviai užjautė sumuštą lietuvį, ir darbo Eligijus neprarado.

 

Nėra įrodymų?

Tik po mėnesio lietuviai buvo iškviesti į policiją dar vienai apklausai. „Bet jau paskambinę policininkai pareiškė, kad bylą ketina nutraukti, nes neturi pakankamai įkalčių ir liudininkų.

 

Nuėjęs ten negalėjau net pasikalbėti su bylą tiriančiais pareigūnais. Paprasčiausiai neleido. Kažkokia mergina man tik parodė popierius, kad jiems nepakanka įrodymų toliau tęsti bylą“, – pasakojo Eligijus.

 

Nors visas incidentas buvo nufilmuotas garsiai išreklamuotų CCTV saugumo kamerų, britams vaizdas pasirodė neryškus, ir identifikuoti lietuvio užpuolikų jie negalėjo. „Pasisiūliau tuos chuliganus atpažinti bent jau iš nuotraukų, ar gyvai, kaip jiems patogiau, bet pareigūnai pareiškė, kad jie neturi teisės jų net iškviesti apklausai ar nufotografuoti, nes nepakanka jų kaltės įrodymų“, – stebisi britų teisėsaugos darbu nukentėję lietuviai.

 

Liudyti dėl savo vyro užpuolimo Sandra taip pat negali, nes yra nukentėjusiojo žmona. „Tačiau jeigu Eligijų tie niekšai būtų užmušę, liudyti galėčiau. Tai man pasakė britų pareigūnai“, – niekaip negali atsigauti Sandra.

 

Tebekrūpčioja naktimis

„Ką gina britų įstatymai? Nukentėjusius ar nusikaltėlius?“ – retoriškai klausia sumušti lietuviai.

 

Sandra prisipažįsta, kad iki šiol verkia naktimis ir krūpčioja, prisiminusi patirtą siaubą. Išleisdama savo aštuoniolikmetį sūnų iš namų, iš rankų nepaleidžia mobiliojo telefono ir nemiega, kol jis grįžta namo.

 

„Gyvename Londone jau 10 metų. Prieš nusipirkdami šį butą, ilgai gyvenome Dagenhame, Rytų Londone. Nors tas rajonas laikomas gana pavojingu, ten daug juodaodžių, niekada neteko susidurti su niekuo panašiu. Net nepadoraus žodžio mums niekas nėra pasakęs! O štai persikraustėme į „padorų“ Romfordą ir iš baltųjų britų patyrėme tokį košmarą“, – nelaimės negali pamiršti sutuoktiniai.

 

 

 Teisininko konsultanto Alfonso Kvedaro komentaras:

„Labai skaudu, kad nukentėjo mūsų tėvynainiai, ir aš juos nuoširdžiai užjaučiu. Pasakojimas gana emocingas, ginantis tik vieną pusę, t. y. nukentėjusius lietuvius. Kadangi nesu susipažinęs su šia byla, negaliu komentuoti jos detalių – gal iš tiesų buvo taip, kaip kalba nukentėjusieji.

 

Tačiau į akis krenta keletas detalių. Nukentėjusieji savo pasakojime pabrėžia, kad mušeikos buvo britai, tačiau jokių įrodymų, kad jie buvo britai, aš neradau. Be to, minima, kad jie atėjo iš viešbučio – o kokio galo britui gyventi viešbutyje?

 

Galiu suprasti nukentėjusius tautiečius. Jei buvo taip, kaip jie pasakoja, tikrai pikta ir nemalonu. Bet jei byloje atsiras įrodymų, kad jie įžeidė skriaudėjus ar patys pradėjo incidentą, pagalvokit, kas tada?

 

Nors kartais ir nesinori pripažinti, bet mes, lietuviai, šioje šalyje tesame svečiai, o Didžiojoje Britanijoje įstatymai, skirtingai nuo mūsų valstybės, pirmiausia gina savo šalies piliečius. Tai nėra paslaptis, tai netgi nežymiai pabrėžiama visur: darbovietėse, viešose vietose, netgi teismuose.

 

Mūsų tėvynainiai, pragyvenę čia keletą ar keliolika metų, dažnai bando vaidinti anglus. Bet visada sakau, kad mes, imigrantai, niekados, net ir po 12 kartos, anglais netapsime, ir nereikia verstis per galvą bandant tai daryti.

 

Ko gera, britų pareigūnai mano, kad incidento buvo galima išvengti. Paprasčiausiai reikėjo laiku pasišalinti iš tos vietos (teisine kalba tai vadinama pasišalinimu iš galimo incidento vietos). Tai reikėjo padaryti vos pastebėjus, kad artinasi agresyviai nusiteikę žaliūkai.

 

Gali būti, kad tąkart suveikė ir sena patarlė, jog išgėrusiam jūra iki kelių. Nors Sandra sako, kad jos vyras praktiškai nevartoja alkoholio, tačiau ji neneigia, kad porą ar keletą stikliukų tą vakarą vis dėlto išgėrė. Nenoriu smerkti ar kaltinti, tačiau jei vienam reikia litro, kitam kamštį užtenka pauostyti, kad apsvaigtų. Galbūt Eligijus, atsikirsdamas užpuolikams, šiek tiek neįvertino aplinkybių: kad priešininkų yra daugiau, o jis – fiziškai už juos silpnesnis.“

 

 

 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai