Tiesa.com   |   2016-08-18

„Brexit“ scenarijai: ar pagrįsta JK lietuvių baimė?

  
„Brexit“ scenarijai: ar pagrįsta JK lietuvių baimė? Gali būti, kad per artimiausią dešimtmetį imigrantų JK tik padaugės.
Nepaisant visų galimų „Brexit“ scenarijų, aišku viena – Jungtinei Karalystei reikia Europos rinkos su jos 508 mln. vartotojų.

„Dabartinė situacija ir diskusijos dėl „Brexit“ tarp Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos (ES) labai primena dialogą tarp Katino ir Alisos iš Lewiso Carrollo pasakos „Alisa Stebuklų šalyje“. Pasakos herojė Alisa klausia Katino, kur jai eiti, o šis atsako, kad tai priklauso nuo to, kur ji nori pakliūti. O ar Jungtinė Karalystė žino, kur ji iš tikrųjų nori patekti?“, – sako Ignas Vėgėlė, Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininkas.


Šiandien yra faktas, kad Jungtinė Karalystė nusprendė išstoti iš ES referendumo būdu, tačiau taip pat yra faktas, kad ji neturi nei kompaso, nei žemėlapio, reikalingų norint sėkmingai pasiekti kelionės tikslą – išstoti iš ES.
Tiksliau – prieš referendumą neturėjo. Šiuo metu pradėta svarstyti, kur, kaip, kokių derybinių pajėgumų ir žmogiškųjų išteklių turi Jungtinė Karalystė, kiek laiko tai galėtų užtrukti. Reikia pripažinti, kad ši šalis visuomet – nuo pat Europos Bendrijos sukūrimo pokariu iki dabar – demonstravo gana šaltą požiūrį į Europos vienijimosi procesus. Be to, ji taip pat išsiskyrė kaip viena aikštingiausių, daugiau dėmesio sau reikalaujančių ES narių. Ir šiandien ji įėjo į istoriją kaip pirmoji šalis, nusprendusi atsisakyti narystės ES, jeigu neminėsime Grenlandijos, kuri iš ES išstojo į ją prieš tai savarankiškai neįstojusi.
 
Teoriniai Jungtinės Karalystės ir ES santykių scenarijai
 
Teoriškai galėtų būti svarstomi keli Jungtinės Karalystės bendradarbiavimo su ES scenarijai. Pats drastiškiausias iš jų – šalis atsisako visų ES bendrosios rinkos teikiamų pranašumų ir su ES bendradarbiauja dvišalės laisvosios prekybos sutarties pagrindu. Tokiu principu ES bendradarbiauja su daugiau kaip 50 rinkų, viena labiausiai integruotų – sutartis su Kanada.
 
Dvišalės derybos su Kanada tęsėsi daugiau nei septynerius metus ir pasibaigė 2014 metais. Iš esmės susitarime numatytas laipsniškas muitų ir kvotų panaikinimas prekybai pramonės produkcija ir iš dalies žemės ūkio produkcija. Sutarties šalys ribotai atveria savo rinkas ir paslaugų sektoriuje. Pagal sutartį, Kanadai netaikomos laisvo asmenų judėjimo taisyklės. Beje, pagal šį scenarijų ypatingą vaidmenį atliks Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) taisyklės – juk ES ir Jungtinė Karalystė yra PPO narės, todėl tam tikros minimalaus bendradarbiavimo taisyklės dėl prekybos jau yra suderėtos, jos numatytos PPO sutartyje ir privalės būti taikomos naujojoje sutartyje tarp ES ir Jungtinės Karalystės.
Šio scenarijaus problema – Jungtinei Karalystei reikėtų iš naujo derėtis su visomis kitomis valstybėmis. ES suderėtos prekybos sutartys su trečiosiomis valstybėmis netektų galios nuo Jungtinės Karalystės išstojimo dienos ir ji nebegalėtų naudotis šių sutarčių teikiamomis naudomis. Tad pagrindinis šio scenarijaus trūkumas – labai ilgas ir sunkiai suvaldomas derybų procesas. Ir ne tiek su ES, kiek su trečiosiomis šalimis.
 
Antrasis modelis galėtų panašėti į Šveicarijos ir ES bendradarbiavimą. Šveicarija su ES yra sudariusi per 100 dvišalių susitarimų. Tai užtikrina galimybę didelei daliai Šveicarijos prekių patekti į bendrąją rinką, tačiau apima tik dalį paslaugų (beje, Jungtinė Karalystė turėtų būti suinteresuota savo bankinių paslaugų sektoriumi, o būtent jam Šveicarijos susitarimai taikomi itin ribotai). Susitarimai taip pat neapima laisvo darbuotojų judėjimo ir, savaime suprantama, sutarčių su trečiosiomis šalimis – Šveicarija turi dvišalius susitarimus, kurie suteikia galimybę jos prekėms patekti į daugiau kaip 40 rinkų.
 
Tikėtina, kad realiausias modelis – bendradarbiavimas Europos ekonominės erdvės (EEE) pagrindu, panašiai, kaip tai vyksta tarp ES ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybių. Tokį modelį iš esmės galima vadinti norvegiškuoju. Norvegija nėra ES narė, tačiau yra Elpos narė, kartu su ES ir Elpos šalimis narėmis sudaro bendrą EEE. Šio modelio pranašumas – Jungtinė Karalystė su santykinai nedidelėmis laiko sąnaudomis galėtų suderėti dėl EEE jau galiojančių bendrosios rinkos taisyklių.
 
Iš esmės tai reikštų, kad Jungtinė Karalystė galės pasinaudoti ES bendrosios rinkos pranašumais, tačiau taip pat privalės laikytis didelės dalies ES teisės aktų (Norvegija yra įgyvendinusi daugiau kaip 75 proc. ES teisės aktų). Taip pat turės pareigą įgyvendinti visas keturias vidaus rinkos laisves: laisvą prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimą. Beje, Jungtinė Karalystė turės mokėti
dideles įmokas į ES biudžetą (apskaičiavus pagal norvegiškąjį modelį, Jungtinės Karalystės išlaidos ES biudžetui sumažėtų tik apie 17 proc.) ir beveik neturės galimybių daryti įtakos ES sprendimams ateityje, tačiau turės pareigą juos vykdyti.
Nepaisant visų galimų „Brexit“ scenarijų (norvegiškas, šveicariškas, o gal dar britiškas), aišku viena – Jungtinei Karalystei reikia Europos rinkos su jos 508 mln. vartotojų. Šiandien ES turi laisvosios prekybos sutartis su 53 rinkomis. Jų pranašumais, įvykus „Brexit“, Jungtinė Karalystė nebegalės naudotis. Akivaizdu, kad ji privalės rinktis tokį scenarijų, kuris leistų išlaikyti prekybinius saitus ne tik su ES, bet ir su visomis kitomis trečiųjų šalių rinkomis. Rinka tuščia juk nebūna: britams pasitraukus, jų vietą su džiaugsmu užimtų kitų šalių pramonė ir paslaugos. Lygiagrečiai derėtis su ES ir dar per 50 valstybių dėl laisvosios prekybos – sunkus uždavinys net tokiai valstybei kaip Jungtinė Karalystė. Galima spėti, kad „Brexit“ atveju ji bus priversta rinktis modelį, kuris leistų „perimti“ bent jau dalį prekybos sutarčių ar jų rezultatų. Lengviausia tai įsivaizduoti EEE kontekste, tačiau gal Jungtinė Karalystė ras naują būdą arba... atsisakys „Brexit“?
 
Išstojimas – procesas, neturintis nei pabaigos, nei procedūrų
 
Pagal ES sutarties 50 straipsnį, bet kuri valstybė narė gali nuspręsti išstoti iš ES. Apie tokį savo ketinimą šalis turi pranešti Europos Vadovų Tarybai. Įteikusi pranešimą, Jungtinė Karalystė turės dvejus metus, per kuriuos reikės sutarti su ES dėl naujos sutarties, nebent abi šalys nuspręstų šį terminą pratęsti. Kaip šis procesas vyks, sunku prognozuoti, nes ES sutarties 50 straipsnis atsirado tik 2007 m. Lisabonos sutartyje ir tai pirmas atvejis, kai išstoja valstybė narė – aiškių išstojimo taisyklių tiesiog nėra numatyta. Beje, jau dabar nesutariama dėl procedūros: ar pirmiausia turi būti pateiktas pranešimas dėl išstojimo (ES pozicija), ar pradėtos derybos dėl pagrindinių išstojimo sąlygų (Jungtinės Karalystės pozicija). Taip pat sunku prognozuoti, kiek tai užtruks, tačiau dauguma sutaria, kad Jungtinės Karalystės derybos su ES ir kitomis, bent jau pagrindinėmis, rinkomis gali tęstis nuo 7 iki 10 metų. Pavyzdžiui, Šveicarijai užtruko apie du dešimtmečius suderėti visus susitarimus su ES.
 
ES piliečių skaičius JK gali didėti?
 
ES priešininkų pasirinkta imigrantų korta suveikė – britai balsavo už „Brexit“, tačiau labai abejotina, ar šalies pasitraukimas iš ES iš tiesų gali pakeisti ES piliečių Jungtinėje Karalystėje teisinę padėtį. PPO nereguliuoja laisvo asmenų judėjimo, todėl baiminamasi, kad, Jungtinei Karalystei pasirinkus balto popieriaus lapo scenarijų (pavadinkime Kanados modeliu), šalyje dirbantys ES piliečiai galėtų gauti pranešimą palikti šalį arba bent jau būtų iš esmės apribotos jų darbo bei socialinės garantijos.
Tačiau ES ekonominis ir politinis svoris daug didesnis, todėl visų ryšių su ES nutraukimas mažai tikėtinas. Vienas realiausių scenarijų – kad Jungtinė Karalystė dėl ekonominių interesų turės nuleisti garą ir vadovautis ES taisyklėmis, bent jau keturių laisvių principu. Iškalbinga Šveicarijos patirtis – šalis nusprendė pritaikyti imigracijos kvotas.
 
ES reakcija buvo žaibiška ir griežta: Šveicarija pažeidė dvišalius susitarimus su ES, kuriuose numatytas reikalavimas dėl laisvo asmenų judėjimo. Dėl šių Šveicarijos priemonių ES apribojo šaliai galimybę naudotis finansiniais mechanizmais, skirtais švietimo ir mokslo programoms. Šis pavyzdys ir ES retorika patvirtina, kad britams neketinama leisti iš ES pyrago išrinkti gardžiausių gabalų.
 
Juk ES pamatinis ramstis yra vidaus rinka su jos keturiomis laisvėmis – laisvo prekių, asmenų, paslaugų bei kapitalo judėjimo. Beje, lazda turi du galus: skaičiuojama, kad šiuo metu 1,2 mln. britų gyvena kitose ES šalyse ir 3,3 mln. užsieniečių gyvena Jungtinėje Karalystėje.
 
Labiau tikėtinų ES ir Jungtinės Karalystės bendradarbiavimo modelių analizė rodo, kad šalyse dirbančių ES piliečių tik daugėja: 2014 m. daugiau kaip 6 proc. asmenų, gyvenančių Norvegijoje, buvo kitų ES šalių narių piliečiai, tai yra didesnė proporcija negu Jungtinėje Karalystėje (apie 4 proc.), 2015 m. beveik 16 proc. Šveicarijos gyventojų buvo kitų ES šalių piliečiai – beveik keturis kartus daugiau negu Jungtinėje Karalystėje.
 
Todėl prieš gąsdinantis dėl masinių trėmimų reikia suprasti – referendumas jau baigėsi ir prasideda realus gyvenimas, kuriame gali atsitikti ir taip, kad po 10 metų imigrantų skaičius Jungtinėje Karalystėje bus didesnis, o ne mažesnis. 
 
  

Žymos: Anglijos lietuviai, brexit

Komentarai

Naujausi straipsniai