Jolanta Bogužienė   |   2013-05-04

Psichologės komentaras: kas mus paguos, supras ir išklausys?

  
Psichologės komentaras: kas mus paguos, supras ir išklausys?

Paauglystė – tai tas sunkusis laikotarpis, kai jaunas žmogus bando pritapti suaugusiųjų pasaulyje. Ir tai tikrai nėra lengva. Šiandien suaugusiųjų parama paaugliui yra ne tik ne mažiau reikšminga, nei anksčiau, bet ir lemtinga. Sulaukęs supratimo ir dėmesio bei pagalbos paauglys gali išmokti suprasti ir išreikšti save, kurti harmoningus santykius su kitais.

Neturintieji galimybės atsiskleisti nesukuria tinkamo santykio su aplinka ir ima gintis, bandyti išsikovoti teisę save realizuoti, nesiskaitydamas su priemonėmis. Siekdamas išvengti jam primetamų standartinių vaidmenų paauglys bėga iš namų, mokyklos, įsitraukia į neformalias bendraamžių grupes, kuriose jaučiasi saugus ir nepriklausomas.
Norėdamas pabėgti nuo situacijos, kuri jį gniuždo, jaunas žmogus dažnai puola į kraštutinumus, tarsi garsiai protestuodamas išsako visas savo juodas mintis tėvams ar kitiems šalia esantiems žmonėms, kurie nenori suprasti arba tiesiog nesupranta, koks tai sunkus ir svarbus etapas žmogaus gyvenime.
 
Paauglio ėjimą į suaugusiųjų pasaulį galime sulyginti su patekimu į tamsų kambarį: eiti privaloma, tačiau kas jame laukia, visiškai neaišku. Jaunas žmogus tame tamsiame kambaryje turi atrasti ir suprasti save. Paauglys ieško savęs, savojo tapatumo. Kas aš esu? Kuo aš norėčiau būti? Ko man imtis?
 
Paaugliams būdinga atsisakyti netikrų sprendimų. Jis ieško sprendimų, kurie padėtų tuoj pat, ir atmeta juos vieną po kito, jei tik randa juose ką nors netikra. Į jaunus žmones galima žiūrėti kaip į ieškančius identifikacijos formos, kuri leistų jiems sėkmingai kovoti dėl realybės pajautimo siekiant asmeninio tapatumo, neprisitaikant pereiti per sumaištį ir ištverti. Jie nežino, kur jie yra, kuo taps. Jie laukia. Psichologiniu požiūriu, jaunystė prasideda tada, kai individas susiranda savo identiškumą (tapatumą), susidaro savo vertybių sistemą, gali užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas (profesijos pasirinkimas).
 
Norėdami geriau suvokti, kaip jaučiasi šeimoje paauglys, prisiminkite savo gyvenime galbūt įvykusias skyrybas, darbo keitimą ar netektis. Dideli pokyčiai sudrebina žmogaus gyvenimą iš esmės ir iškelia labai daug klausimų. Pavyzdžiui, reikia nuspręsti, kaip atrasti iš naujo save naujoje ir nepažįstamoje situacijoje, kaip toliau tvarkytis savo gyvenimą. Tokiais gyvenimo momentais mes jaučiamės pažeidžiami, nesaugūs. O kai susivokiame, tampame „aiškūs“ sau ir įdomūs kitiems.
Paaugliams būdingos tam tikros savybės: didelė energija, gyvybingumas ir, žinoma, chaosas visame kame. Jie patys gerai nesuvokia, ko nori. Jie blaškosi ir kovoja su nuolatine nuotaikų kaita. Jie gali įsižeisti dėl smulkmenų, nors kitus kur kas labiau žeidžia jų žodžiai. Dažnai susiduriame su prieštaravimu, kuriame girdimas žodis „ne“. Jie, kaip maži vaikai, viską daro priešingai ir vis siekia šokiruoti aplinką.
 
Suaugusiuosius šokiruoja paauglių pareiškimai ar elgesys, nes dauguma jų jau pamiršo, kaip patys elgėsi būdami tokio amžiaus. Dažnai gimdytojai mėgsta kartoti: „Aš taip niekada nesielgiau“; „Kai buvau tavo amžiaus, taip nedariau“. Bet ar tikrai? Beje, atsakymas čia nėra labai reikalingas, nes toks tėvų elgesys jau yra ženklas, kad jie neieško santykio su vaiku, o tik parodo, jog negali susitaikyti su besikeičiančiu savo ir savo vaiko gyvenimu.
 
Daugiausiai paslėptos kovos, melo, prisitaikymo ir apsimetinėjimo yra tose šeimose, kur ypač griežtai varžomos paauglio teisės ir jo laisvės. Tokiose šeimose santykiai paremti būtent nepasitikėjimu. Tokiais atvejais paauglys užsisklendžia savyje ir su bėdomis tvarkosi visiškoje vienatvėje, pats skaudžiai suvokdamas savo vienišumą.
 
Tėvus jis laiko žmonėmis, kurie nesugeba suprasti kito jausmų, todėl visus jų reikalavimus ir nuomones atmeta tuoj pat net nesvarstęs. Tokioje situacijoje tėvai tampa bejėgiai, visiškai netenka įtakos savo vaikui, ir juos tai labai žeidžia.
Ši situacija nėra sveika, tačiau tokia pat žalinga ir kita, kai tėvai visiškai pasiduoda paauglio įtakai ir tiki viskuo, kas jiems sakoma, tarsi netekę blaivaus proto.
 
O maloniausia paaugliams bendrauti su suaugusiaisiais kaip lygiems su lygiais. Tuomet kyla mažiausiai bėdų ir problemų. Į tokius santykius pereinama palaipsniui. Pirmiausia, tėvai turi suprasti, kad vaikas negali staiga pradėti galvoti ir elgtis kaip suaugęs žmogus. Šito reikia dar gana ilgai mokytis. Bet vaikui norint mokytis rytdienos brandumo jau šiandien būtina pradėti gyventi atsižvelgiant į suaugusiems žmonėms keliamus reikalavimus ir normas. O jeigu šeimoje suaugusieji į paauglį žiūri kaip į vaiką, konfliktų tikrai neišvengsime. Be to, tai stipriai stabdo paauglio socialinį brendimą.
 
Tačiau jeigu tėvai žiūri į paauglį kaip į bręstantį suaugusį žmogų, tokioje aplinkoje bus mažiau konfliktų, nesusipratimų, tvirtės paauglio pasitikėjimas savimi, savigarba. Gerbkite jauną žmogų, jo nuomonę ir netgi jo nuotaikų kaitas. Pripažinkite savo klaidas ir kartu ieškokite sprendimų. O prasidėjus konfliktui, atsitraukite. Nebandykite perrėkti savo vaiko, nes galėsite pasikalbėti, kai jis atvės. Ramus, savimi pasitikinčio žmogaus balsas padės išspręsti ir sudėtingiausius klausimus.
 
Nustokite paaugliui nuolat daug kartų kartoti, ką jis turi padaryti.
 
Jau du kartus pakartojus paauglys nebenori girdėti ir negirdi, o jūs vargstate. Įsivaizduokite save jo vietoje. Paauglio žeminimas ar pastabos viešai ar prie draugų jį žeidžia. Jei jį gerbiate, išeikite pasikalbėti apie netinkamą jo elgesį ar kitus netinkamus dalykus kur nors atskirai nuo kitų. Pasistenkite nekritikuoti aštriai, skaudžiai.
Paaugliui reikia ir laisvės, ir erdvės, tačiau turi būti nustatytos elgesio taisyklės, kad jis susivoktų, ką neteisingai ar ne taip jis daro ir nejaustų didelės kaltės, jei ką nors padarė ne taip. Juk klaidos gyvenime yra galimybė mokytis, tik per jas įgauname patirties.
 
Nedarykite klaidų apdovanodami už gerą elgesį – juk vaikas ir taip žino, kad už paslaugas ir gerus darbus apdovanojame menkesnius už save. Geras vaiko elgesys atsiranda iš noro priklausyti, naudingai prisidėti. Išlaikykite ribą, kurią bando paauglys, nepasiduokite jo bandymams, turėkite savąjį žodį ,,ne“ ir jo laikykitės – tai ne tik padeda jums abiem laikytis žodžio, bet ir rodo tam tikrą jūsų vertę bei tvarką paauglio akyse.
 
Parodykite paaugliui, kad jis svarbus namuose, paklauskite jo nuomonės, kaip jis elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Tai suteiks jam pasitikėjimo savimi, nes jis matys jūsų dėmesį ir pagarbą jam – kaip žmogui, kaip asmenybei. Mokykitės valdyti savo pyktį, nepasitenkinimą ar agresyvumą savo vaikų atžvilgiu. Iš prigimties žmogus nėra piktas, jis toks tampa eidamas per gyvenimą, todėl pagalvokite, ar norėtumėte, kad taip būtų elgiamasi su jumis. Juk tai, ką duosite jiems dabar, jie atsineš kaip gyvenimo kraitį į savo šeimas ir perduos savo vaikams. Mylėkite juos – jie verti jūsų didelės meilės, dėmesio, bendravimo ir pasitikėjimo. Jie – jūsų ateitis.
 
Psichologiškai paauglystė baigiasi tada, kai žmogus suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių skalę, geba užmegzti, palaikyti tarpusavio santykius su kitais žmonėmis ir kuria savo ateities planus ir svajones.
 
PATARIMAI:
1. Susitaikykite su jo nerimastingumu ir nepasitenkinimu. Permainingas paauglio elgesys yra normalus reiškinys.
 
2. Nesistenkite atrodyti viską suprantantys („Žinau, kaip tu jautiesi“). Bet kuriam žmogui jo jausmai yra unikalūs, ir kiekvienam skaudu, kai kam nors jie atrodo paprasti ar naivūs.
 
3. Su paaugliu ne tik kalbėkitės, bet ir elkitės kaip suaugę žmonės. Nekonkuruokite su juo, pavyzdžiui, kalbėdami jaunimo žargonu. Paaugliai renkasi kitokį nei tėvų gyvenimo stilių – ir tai yra jų asmenybės raidos dalis.
 
4. Girkite ir skatinkite jo stipriąsias puses. Susilaikykite nuo komentarų apie „blogą“ charakterį. Trūkumų akcentavimas skaudina paauglį, ir tai gali stipriai stabdyti jo bendravimą su tėvais.
 
5. Padėkite jam mąstyti savarankiškai, nestiprinkite priklausomybės nuo savęs. „Tai tavo pasirinkimas“, „Tu pats nuspręsi, kaip elgtis“ – tokios frazės padeda jam suvokti atsakomybę ir stiprina asmenybę.
 
6. Supratimas ir atjauta gimdo meilę. Kai kurie tėvai labai mėgsta pabrėžti, kada, kur ir kodėl jie buvo teisūs. Tokie pareiškimai dažniausiai sutinkami su pykčiu. Net ir tiesa gali tapti gerų santykių griovėja, jeigu vienintelis jos tikslas – įrodyti savo teisumą.
 
7. Gerbkite paauglio poreikį turėti asmeninę erdvę, jo norą pabūti vienam. Šis principas reikalauja tam tikros distancijos, kurią, deja, ne visi tėvai sugeba išlaikyti.
 
8. Vaikai yra linkę įkūnyti tai, ką apie juos mano tėvai. Jūsų pareiškimai ir etiketės gali tapti savaime išsipildančiomis pranašystėmis. Todėl prieš sakydami „Tu visiškai nieko nesugebi!“ gerai pagalvokite.
 
9. Venkite daugiaprasmių atsakymų į prašymus. Tėvų informacija paaugliui turi būti aiški: tai draudimas, leidimas arba galimybė pasirinkti.
 
10. Venkite kraštutinumų: suteikti absoliučią laisvę yra lygiai taip pat neprotinga, kaip ir visiškai „užsukti čiaupus“.
 
11. Atminkite, kad humoras – geriausias pagalbininkas sprendžiant konfliktiškas situacijas.
  

Žymos: psichologės konsultacija, Sveikata, Santykiai

Komentarai

Naujausi straipsniai