Jolanta Bogužienė   |   2012-10-21

Mokykimės bendrauti be pykčio

  
Mokykimės bendrauti be pykčio Menas bendrauti be pykčio.

Atrodo, mokame bendrauti, diskutuoti, spręsti konfliktus, tačiau gyvenimo realybė kiek kitokia. Konsultuodama žmones nuolat susiduriu su ta pačia problema – nemokėjimu bendrauti tarpusavyje. Labai mažai daliai žmonių pavyksta, esant įtemptai situacijai, susėsti ir kalbėtis ramiai, be pykčio rasti taikų problemos sprendimo būdą.

Nesuklysiu sakydama, kad bendravimas be pykčio – labai retas reiškinys tarp žmonių. Taikiai spręsti problemas nori tie, kurie galvoja ne tik apie save, bet ir apie kitus. Tokie žmonės gali džiaugtis ramybe, nes jų santykiai tiek su namiškiais, tiek su kolegomis puikūs. Tai ypatingas gebėjimas, ir jį reikia labai vertinti, nes tokie bendravimo įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą. Jeigu tėvai taikiai sprendžia konfliktus, jų vaikai gyvenime vadovaujasi tokiu pat bendradarbiavimo modeliu. Tačiau jeigu namuose nuolat šaukiama ir pyktis yra nuolatinis konfliktų sprendimo palydovas, vaikai suaugę irgi elgsis lygiai taip pat.
Ilgainiui įsitikinimai bei nuostatos tampa mūsų gyvenimo dalimi. Reikia daug pastangų, ištvermės bei noro, kad dažniau susimąstytume apie vertybes, kurias labiausiai branginame, o nesivadovautume savo senais įsitikinimais.
Kas turi įtakos mūsų gyvenimui?
 
Aptarkime vadinamąjį bendravimo be pykčio modelį. Norėdami pasiekti abipusio supratimo turime susipažinti su keturiomis šio modelio dalimis. Pirmoji dalis –stebėjimas, kaip kiti žmonės elgiasi konfliktinėse situacijose, ką jie sako ir kaip jų elgesys veikia mūsų gyvenimą. Tačiau ir patys sau turime užduoti klausimą, ar sugebame aiškiai sau ir kitiems pasakyti, ar mums patinka, kaip elgiasi šalia esantys žmonės. Jie turi išgirsti aiškiai ir argumentuotai išreikštą nuomonę, kas ir kodėl nepatinka.
 
Antroji modelio dalis – jausmai. Dažnai mes slepiame savo emocijas ir nerodome aplinkiniams nei pykčio, nei džiaugsmo. Bet rodyti savo jausmus labai svarbu, nes jie nusako būseną.
Trečiąją modelio dalį sudaro poreikiai. Mes juos išsakome, ir jie dažnai būna susiję su mus užvaldžiusiais jausmais. Kalbant apie poreikius reikia nepamiršti aiškiai įvardyti, kaip mes jaučiamės ir ko norime.
 
Ir paskutinioji modelio dalis – tai prašymai. Dažnai net nesusimąstome, kiek prašymų išsakome kitiems. Ir dažniausiai mes įsivaizduojame ir norėtume, kad tai pagerintų mūsų pačių gyvenimą. Tik labai retai ko nors prašome kitiems.
 
Gerumas – tai kelias
 
Galima išskirti dvi šio modelio puses: pirmoji – tai aiškus savęs išreiškimas, antroji – tai, ką mes gauname. Mums svarbiausia suvokti, ką kiti mato, jaučia, ko jiems reikia, ir pagaliau atrasti būdų, kaip išpildyti jų pageidavimus. Taip pat turime atidžiai išmokti stebėti ne tik save, bet ir aplinką, ir suprasti, kas ir kaip veikia mūsų gyvenimą.
Šis pykčio modelis nėra tam tikrų formulių rinkinys. Jį galima pritaikyti gyvenime bet kuriose situacijose.
Užtikrinu, kad bendravimas be pykčio – tai kelias, kurį gerumas tiesia į mus pačius bei kitus. Mokydamiesi tokio bendravimo einame šiuo keliu, kai norime išreikšti save ar išgirsti kitus, o tai yra suvokimas, ką stebime, jaučiame, ko norime ir ko prašome iš kitų dėl geresnio gyvenimo.
 
 
 
  

Žymos: psichologės konsultacija, Sveikata

Komentarai

Naujausi straipsniai