Edita Lankauskienė   |   ilonatamo.com   |   2015-02-22

Kas eikvoja mūsų energiją?

  
Kas eikvoja mūsų energiją? Mus griaunanti jėga slypi mumyse.

Paradoksas, bet mūsų tvirti įsitikinimai ir tvirta nuomonė apie tai, kokie turi būti aplinkiniai žmonės ir koks turi būti gyvenimas apskritai, galiausiai, koks turiu būti aš pats – iš esmės ydingi. Kodėl? „Ogi todėl, kad tai sukelia daugelį mūsų išgyvenimų, tarp jų – ir nuolatinį kaltės jausmą. Taigi, klausimas „Koks?“ šiuo atveju yra iš esmės klaidingas“, – įsitikinusi asmenybės ugdymo specialistė Ilona Tamo. Bet – apie viską iš eilės.

Kodėl jaučiuosi kaltas?
Atsakymas paprastas: todėl, kad esu įsitikinęs, jog praeityje padariau kažką, ko neturėjau padaryti (arba nepadariau kažko, ką turėjau padaryti). Taigi, dėl to esu „blogas žmogus“. O įsitikinimas savo „blogumu“ ir yra viena iš pagrindinių kaltės priežasčių.
 
Įdomu tai, kad vieni praeities įvykiai mums sukelia tiesiog sveiką apgailestavimą, o dėl kitų išgyvename kartais net ir labai stiprią kaltę. Kodėl gi skiriasi mūsų vertinimai ir reakcijos į įvairias situacijas?
Apgailestavimas kyla tada, kai suvokiame, kad be jokio reikalo pasielgėme su savimi ar kitu žmogumi netinkamai, ir toks elgesys prieštarauja bendroms vertybėms ar moralės suvokimui. Tačiau toks įvykis nepaliečia mūsų vidinių klodų, ir mes vertiname tik savo elgesį, o ne save kaip asmenybę. Tokiu atveju tiesiog pasistengiame ištaisyti tai, ką galime ištaisyti, ir kartais tai gali būti paprastas nuoširdus atsiprašymas.
 
Reikšmingumo „drakonas“ ryja mūsų energiją
 
Visai kita istorija išsirutulioja, kai užkabinami gilieji mūsų sluoksniai, ir vienas iš jų – reikšmingumas. Tokiu atveju kaltės išgyvenimas neišvengiamas. O kas gi tas reikšmingumas? Reikšmingumas – tai drakonas, ryjantis mūsų energiją. Tai – viena iš automatinių programų, rodančių mums gyvenimą tam tikru rakursu, kontroliuojančių mūsų mąstymo būdą, sprendimus ir veiksmus. Tai – automatiškai veikiantis mechanizmas, valdantis mus tol, kol jo nematome. Ir kai mūsų reikšmingumas realizuotas – viskas puiku, bet kai jis lieka „be maisto“, mūsų galvoje ima zyzti įkyrios mintys apie tai, kad mes „kažkokie ne tokie“, atsiranda nepasitenkinimas savimi ir labai dažnai – stiprus kaltės išgyvenimas.
Paprasčiausias būdas pamatyti savo reikšmingumą – atsakyti į klausimą „Kokiu man svarbu būti kitų žmonių akyse?“ Jeigu būsite labai atviri sau, pamatyti reikšmingumą galėsite ir patys.
 
Ypač paplitęs ir daug kam pažįstamas reikšmingumas „Būti geru žmogumi“ – su tam tikrais atspalviais ir niuansais jis būdingas daugeliui žmonių.
 
Koks gi yra tas „geras žmogus“?
Jeigu grupė žmonių sudarytų sąrašą savybių, kurios daro mus „gerais žmonėmis“, kiekvieno atskirai sudarytas sąrašas labai skirtųsi. Bet, nepaisant šių visų skirtumų, daugumos žmonių sąmonės gelmėse gyvena ši „gero žmogaus“ etiketė, grojanti pirmuoju smuiku ir diktuojanti savo sąlygas.
 
Taip, mus nuo vaikystės mokė būti gerais vaikais – geromis mergaitėmis ir gerais berniukais, bet... labai retas prie šio reikalavimo pridėjo instrukciją, tiksliai aprašančią, kas tai yra ir kaip juo būti. O mes ir neklausėme. Bandymų keliu ir visom išgalėm bandėme įtikti tiems, kurie mums buvo svarbūs, ir mes norėjome, kad jie mus mylėtų. Kartais sekdavosi geriau, kartais visai nesisekdavo, bet mes stengėmės. Stengėmės įrodyti, kad esame verti „gero žmogaus“ titulo, verti meilės, bet kad ir kiek pastangų dėjome, mums taip ir nepavyko tapti „tobulais“, o pojūtis, kad esam „ne visai geri“ susiliejo su mūsų pačių šešėliu ir tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi.
 
„Geras žmogus“ – tai automatinė programa, valdanti mūsų gyvenimą ir dideliais kąsniais ryjanti mūsų energiją, žudanti tikslus, svajones ir... mūsų laimę. Siekdami atitikti aiškiai neapibrėžtus ir nuolat kintančius reikalavimus mes jaučiamės nelaimingi, nes būti „geru žmogumi“ – nepasiekiamas IDEALAS, o bėgdami paskui susikurtą miražą mes išgyvename nevilties ir nuolatinio nepasitenkinimo savimi būseną, jausdami kaltę dėl to, kad vis dar esame „nepakankamai geri“, elgiamės „nepakankamai gerai“...
 
Verta paminėti, kad pats savaime pojūtis, jog „esu nepakankamai geras“ gali būti konstruktyvus ir skatinantis augti, siekti aukštesnių tikslų, jeigu jis priimamas kaip faktas ir yra pagrįstas aiškiais argumentais, be jokio emocinio fono. Deja, taip būna retokai, o dažniausiai šis pojūtis virsta tikėjimu, kad „esu blogas“, apsipina kaltės voratinkliu ir sustingdo gyvenimą kančioje.
 
Ką gi daryti?
Visų pirma – keisti savo įsitikinimus, pradedant nuo pirmojo: „Padariau kažką ne taip (ar: kažko nepadariau“). Vienas paprasčiausių būdų, kurį kadaise atradau, naudojau ir naudoju darbui su įvairiausiomis situacijomis – „minčių dienoraštis, – sako Ilona Tamo. – Patogiausia tai daryti lentelės forma.“
 
I skiltis. Aprašykite situaciją, dėl kurios jaučiate kaltę.
 
Pvz.: susitarėm su drauge eiti į kiną. Prieš išeidama iš namų pradėjau skaityti straipsnį ir nepastebėjau, kad vėluoju į autobusą. Į kiną mes nenuėjome, ir draugė supyko.
 
II skiltis. Įvardykite jausmus, kuriuos jaučiate, kurie kyla galvojant apie situaciją.
 
Pvz.: Man liūdna, kad draugė supyko, jaučiuosi kalta.
III skiltis. Kokios jūsų mintys sukelia kaltės jausmą?
 
Pvz.: Aš visada viską sugadinu, esu nevykėlė.
 
IV skiltis. Atraskite ir aprašykite racionalias mintis, svarius argumentus, įrodančius, kad anksčiau parašytos mintys yra klaidingos. Šiais argumentais patys turite tikėti.
 
Pvz.: Tikrai ne viską ir ne visada sugadinu. Dažniausiai aš nevėluoju, o šis kartas – tikrai išimtis. Ir aš nuoširdžiai draugės atsiprašiau, bet kol kas ji negali manęs suprasti.
 
Antra, ką turite padaryti – tai pamatyti, kokį reikšmingumą ginate. Šis energijos vagišius praranda savo galią tada, kai jį stebite, matote ir pradedate valdyti, o negaudamas maisto jis palengva sunyksta.
 
 
  

Žymos: Sveikata, Psichologija, Emocijos

Komentarai

Naujausi straipsniai