Tiesa.com   |   2013-04-26

Kaip išlikti natūraliam

  
Kaip išlikti natūraliam

Sugebėjimų, gabumų ir netgi talentų turime kiekvienas. Visi, ateidami į šią Žemę, esame apdovanoti beribėmis galimybėmis. O svarbiausia – vaikystėje, bent jau ankstyvoje, visi esame laimingi! Ko tikrai nepasakysi apie daugelį mūsų vėliau... Kur ir kada visa tai pametame gyvenimo kelyje? Ir ar yra galimybių tai vėl atrasti?

Nuo pat gimimo mes esame džiugūs – džiaugiamės kiekviena akimirka ir taip ją nuolat pripildome prasmės. Pirmaisiais metais mes netgi neskiriame mamos ir tėčio – mums viskas yra viena. Būdami maži mes matome pasaulį vientisą, nedalijame jo į dalis. Mylime pasaulį ne už tai, koks jis yra, o tiesiog todėl, kad jis yra.
 
Įgimtas pasaulio vienovės jausmas
Mažyliai visada tyromis akimis ir atvira širdimi žvelgia į pasaulį paprasčiausiai gėrėdamiesi, grožėdamiesi. Visai paprastai, be jokios priežasties, gali apkabinti bet kurį žmogų – ne todėl, kad jis gražus, ne už saldainius, kaip kad vėliau jau mums nutinka, o šiaip, be jokios priežasties.
Maži vaikai labai pagauliai jaučia šį pasaulį tokį, koks jis yra. Mintimis sugrįžkite į savo vaikystę, ir tikrai surasite tokių atsiminimų, kai jautėte tiesiog fizinį skausmą dėl to, kad vyresni vaikai skriaudė šuniuką, dėl to, kad pykosi tėvai ar pan. Visa paslaptis – pasaulio vienovė, ir vaikystėje visi tai žino. Deja, augdami tai pamirštame, prarandame.
Atkreipkite dėmesį į savo vaikus, arba prisiminkite save mažą: nuo jūsų nieko nebuvo įmanoma nuslėpti, jums nebuvo galima atsispirti – lyg turėtumėt ekstrasenso galių. Kai mama slėpdavo saldainius prieš Naujuosius metus ar Kalėdų senelio dovanėles, jūs visuomet žinodavote, kur jos ir kokios. Visuomet žinojote, kur melas ir kokios nuotaikos dabar tėvai. Kai tėvai būdavo puikiai nusiteikę, jums sekėsi išprašyti iš jų saldainių ar gauti leidimą pažaisti su draugais. O kai jie buvo blogos nuotaikos, jūs arba nelįsdavote jiems į akis, žinodami, kad tai beviltiška, arba paveikdavote juos savo meile. Apkabindavote, nuoširdžiai sakydavote, kaip juos mylite, ir mama, be abejo, „ištirpdavo“ nuo meilių žodžių.
Kai mamai ar tėčiui ką nors skaudėdavo, jūs intuityviai prieidavote ir uždėdavote rankutes ant skaudamos vietos ar paprasčiausiai apkabindavote ir atsiguldavote šalia. Ir artimieji, jūsų džiaugsmui, pasijusdavo tikrai geriau – argi tai ne gydomoji mažo vaiko galia?
O kai dar žaidėte su lėlėmis ir robotais – žinojote, kad jie gyvi, ir jums jie buvo geriausi draugai. Bet juk taip elgiasi ir šamanai, savo daiktams įkvėpdami gyvybės arba gamindami lėles!
 
Kodėl durys užsiveria?
Iš kur visos šios elgesio taisyklės, pagal kurias mes gyvename ir kurių laikomės? Juk nei tu pats, nei tavo tėvai, nei tėvų tėvai nežino, iš kur jos. Tai kažkieno sugalvota, ir visi paprasčiausiai patikėjo, kad taip elgtis būtina. O kai buvai mažas, juk gyvenai tik pagal intuityvias savo taisykles – ir buvai laimingas!
Visa tai, deja, pradeda užsiverti lygiai tada, kai mūsų nuostabūs tėvai, kuriais mes be galo tikim, pradeda mus mokyti „gyvenimo“. Vaikystėje tėvai mums tarsi dievai, ir mes su džiaugsmu, be jokio vertinimo, sugeriame į save, kaip kempinės, visus jų žodžius, įsitikinimus ir tikėjimus. Mums iš vaikystės sakoma, kaip sukurtas pasaulis, mokoma, kas galima ir ko ne. Taip suaugusieji mums perkelia savo baimes: girdi, ten neik, to nedaryk, pasaulis pavojingas. Bet ar gali, tarkim, labai nelaiminga savo santuokoje moteris išmokyti savo dukrą, kaip reikia tapti laiminga? Ar žmogus, kuris, pavyzdžiui, geria ir rūko, gali savo vaikui įteigti: „Negerk ir nerūkyk.“ Juk vaikai, pirmiausia, viską kartoja nusižiūrėję į tėvų elgesį. Vaikas nuo pat pradžių supranta, kad tėvai jam meluoja, ir pradeda taip pat mokytis meluoti. O kai vaikas meluoja ir tėvai jį už tai bara – vaikas viduje išgyvena visišką sutrikimą: juk jie irgi tai daro!
 
Verta sugrįžti į vaikystę
Kaip žmogus gali išmokyti to, ko pats nemoka? Juokinga... O daugelis, deja, naudoja šias strategijas savo vaikams auklėti, net nesuprasdami, kad perduoda net ne savo žinias, o tai, kuo patys paprasčiausiai patikėjo. Prikemša vaikui galvą įvairiausių strategijų, įsitikinimų, kaip reikia gyventi. Ir dėl visų tokių ribojančių įsitikinimų apie tai, kas galima, ko negalima, vaiko pasaulio suvokime, toje sraunioje, galingoje upėje, atsiranda neįveikiamų užtvankų, kurios neleidžia jai laisvai tekėti. Energija pradeda blėsti, nes per žmogų tekanti meilės energija taip pat susiduria su užtvankomis. Atsiranda ir meilės sąlygiškumas: už tai myliu, o už šitai – ne. Ir štai ši vandeninga upė, iš visų pusių apribota užtvankų, virsta mažu, sekliu upeliuku. Ji dar mėgina nors kuo nors pasigėrėti, nors pasirinktinai, bet vietomis ji jau užpelkėjusi, be energijos. Ir štai, nepažindama meilės ir džiaugsmo, ji jau srovena tik menka vagele. Ir galiausiai augdamas žmogus pavirsta „dvasios invalidu“, kuris apskritai bijo ką nors daryti ir iš anksto pasmerkia save nesėkmei mintimis apie pralaimėjimą. Varžymasis, nuolatinis svyravimas ir baimės ne taip pasirodyti, ne tą pasakyti, uždaro žmogų į kevalą – lyg viščiuką kiaušinyje. Jis gyvena kevale, per jį žvelgia į pasaulį ir nepažįsta, koks jis yra iš tikrųjų.
 
O kad galėtum vystytis, tereikia tik tapti tuo, kuo iš tiesų esi – pašalinti užkardas, primestas tėvų, mokyklos, aplinkos, atmesti visus ribojančius įsitikinimus. Išsiristi galiausiai iš to kevalo ir tapti tikruoju, natūraliu ir vientisu. Leidęs sau sugriauti vidines užtvankas ir išmokęs džiaugtis tu vėl tapsi galinga, sraunia upe ir pažinsi laimę.
 
 
  

Žymos: Sveikata, GYvenimas

Komentarai

Naujausi straipsniai