Evelina Kvartūnaitė   |   2010-12-13

Vaikystė keičianti suaugusius

  
Vaikystė keičianti suaugusius
© E. Kvartūnaitė
Vaikystėje patiriame tai, kas ilgainiui tampa mūsų dalimi.

Kaip dažnai mes išdrįstam savęs paklausti tikrų klausimų? Ir net jei tai nutinka, kaip tikrai ir nuoširdžiai išklausom atsakymus? Kiek žingsnelių reikia nueiti, kad taptum toks, koks esi... O galbūt taip ir praleidžiam visą gyvenimą tipendami. Taip, dažnai bandydami žengti visom tom viliojančiom kryptim, imam ir suklystam, bet juk Jamesas Joyce yra sakęs: „Klaidos yra atradimų vartai”.



Todėl vieną apniukusią dieną trijų labai skirtingų žmonių paklausiau to paties klausimo… Smalsu?!

="text-align: left">
Koks įvykis vaikystėje tave pakeitė negrįžtamai?
 
Rory: Neprisirišimas prie vienos vietos. (pirma nuotr. apčioje)

Kai man sukako aštuoneri, mano šeima jau buvo pagyvenusi keturiose valstybėse ir turbūt dvigubai daugiau skirtingų miestų bei miestelių. Prisimenu turbūt tik pusę tų vietų, vienok kiekvienas persikraustymas mane stipriai paveikė – iki šiol negaliu įsivaizduoti savęs įsikuriančio ilgam kokioje nors vietoje. Kas kelis metus pajuntu naujų vietų trauką bei troškimą judėti, pradėti naują gyvenimą naujame mieste. Berods mokslas atrado visas vietas, kurias galima atrasti, bet aš vis dar noriu atrasti tiek daug vietų iš naujo.

Stefania: Virsmas moterimi. (antra nuotr. apačioje)

Vienuolikos metų prasidėjo mano pirmosios menstruacijos. Tai mane giliai sukrėtė ir išgąsdino. Mama į tai reagavo su šypsena ir supratingai padėjo pasirūpinti higienos priemonėmis. Ji taip pat apie džiugią žinią pranešė visai šeimai, nors aš jaučiausi susigėdus bei pasimetus. Visi dovanojo man dovanėles, bet tai tikrai nepataisė situacijos. Jaučiausi labai susigėdusi prieš savo tėtį, nes visada buvau jo mažoji mergaitė, o dabar tegavau sveikinimus tapus moterim.

Martynas: Laiko negrįžtamumas. (trečia nuotr. apačioje)

Man buvo gal visi dvylika metų. Tuo metu labai nemėgau paprikos. Vieną vakarą mama kepė kažkokį apkepą, kuriame buvo paprika. Padėjau jai gaminti, nors ir raukydamas nosį. Su šeima sėdom valgyti, atėjau, paknibinėjau maistą lėkštėje ir, kažką (greičiausiai negražaus) burbtelėjęs atstūmiau. Na, toliau kaip įprasta su vaikais: mama įkalbinėja, vaikas priešinasi, kol galiausiai lėkštė lekia ant grindų ir sudūžta. Netyčia.

Ir turėjau tuo metu savo „piktumų kėdutę“. Ji buvo tokia mažytė mažytė, stovėjo koridoriuje, o kai supykdavau, sėsdavau ant jos ir laukdavau, kol pyktis praeis. Tad ir tą vakarą sėdau ant kėdutės. Tik kažkaip sėdėti buvo nebe taip patogu, kaip ankstesniais kartais. Galvojau.

Kitą dieną mamos atsiprašiau. Dar maždaug po savaitės paprašiau, kad ji iškeptų tą paprikos patiekalą. Kitą dieną grįžęs iš mokyklos radau pietus jau paruoštus, besišypsančią mamą. Tik atidaręs buto duris, tik pajutęs to patiekalo kvapą, tik pamatęs besišypsančią mamą suvokiau, kad laiko atgal pasukti neįmanoma. Tikėjausi, kad mama kaip ir pirmą kartą pakvies gaminti kartu, kad galėsiu pakartoti tą vakarą, kai įskaudinau mamą, ir tos klaidos nepakartoti. Teko suvokti, kai laikas negrįžta. Visiškai.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai