Margarita Narvydaitė   |   2010-01-14

Tylos minutė už vienybę

  
Tylos minutė už vienybę Autorė yra savatraščio bei portalo Tiesa.com vyriausioji redaktorė.

Žiniasklaida ir valdžia amžinai konfrontuoja, ir tuo nereikia stebėtis. Tokia žiniasklaidos funkcija – ne kartą girdėjote ją vadinant „sarginiu šunimi“, arba „ketvirtąja valdžia“. Žurnalistika, kuri šoka pagal valdžios dūdelę, – ne žurnalistika.

Tai tokia sena „naujiena“, kad jos ir priminti nebederėtų. Tačiau kai kam, t. y. valdžios atstovams, paranku užsimiršti, kad nekaltais veidais galėtų pūsti miglą į akis visuomenei, kurios interesams jų koneveikiama žiniasklaida atstovauja.
Jei kam iš jūsų tektų susidurti akis į akį su Premjeru, nerūpestingu tonu postringaujančiu, kad Lietuvoje viskas gerai (ir tu sutrinki – tai kas iš tiesų tave kvailina?) – suprastumėte, apie ką kalbu.
 
Laimei, žurnalistai nevažinėja valdiškais limuzinais. Prieš Kalėdas duodamas interviu Andrius Kubilius į žurnalistus kreipėsi kviesdamas pasivaikščioti Vilniaus senamiesčio gatvėmis: „Štai užeitumėte Pilies gatvėje į bet kurią kavinę ir pamatytumėte, kad visi žmonės laimingi, viskuo patenkinti.“
 
Lyg tyčia, trečiadienį ramiai žingsniavau apsnigta Pilies gatve, nesuskaičiuojamą kartą grožėdamasi jos linkiu. Miestas kaip iššluotas, šalta Vilniuje. Staiga dėmesį patraukė ausis pasiekusi frazė : „O mano duktė – Paryžiuje!“ Sulėtinau tempą – prieš mane būriavosi trys valkatos ir garsiai diskutavo. „Sako, jau milijonas su puse iš Lietuvos išvažiavo, mirti nebent sugrįš!“
 
Stabtelėjau už kelių žingsnių nuo jų, išsitraukusi mobilųjį ketinau apsimesti, kad skambinu lūkuriuodama, ir pasiklausyti mane suintrigavusio pokalbio. Bet vyrams toks mano elgesys anaiptol nepasirodė natūralus. „Atleiskite, panele, kad taip garsiai rėkaujame. Tikiuosi, neužgavome jūsų asmenybės savo filosofavimais?“ „Ne, visai ne“, – susigėdus sumurmėjau po nosim. Gerai, gal tai ir ne valkatos, gal kokie stilingai apsiskarmalavę Užupio intelektualai, svarsčiau skubėdama šalin.
 
„Su Sausio 13-ąja!“, lyg koks prakeiksmas dar atskriejo pavymui. Ir užgavo širdį.
Kad ir kokie surambėję būtume, tikiu, tos nakties siaubą prisimena kiekvienas, kuris 1991-aisiais jau buvo bent kiek sąmoningas.
 
Man tada buvo 10 metų. Bet lyg vakar prisimenu televizoriaus mirgėjimą tamsiame kambaryje, sirenas už lango, lyg dabar jaučiu, kaip drebėdama mama užgulė mane, apsimesdama, kad siekia kažką paimti nuo greta stovinčio staliuko. Šiuo nevikriu judesiu ji bandė pridengti vaiko akis nuo po vikšrais traiškomų kūnų vaizdo... Taikūs žmonės, plikomis rankomis bandantys sustabdyti abejingai riedantį tanką. Mudvi už 300 kilometrų, brolis – televizoriaus ekrane klaikstančioje minioje.
Atmintin įsirėžė dar viena diena. Diena, kai buvo oficialiai atidarytas vienas Lietuvos dienraštis, o ta proga didžiausio Skandinavijos žiniasklaidos koncerno, valdžiusio kontrolinį akcijų paketą, atstovas susirinkusiai žurnalistų komandai rėžė kalbą.
 
„Jūsų valdžia jus mausto, o jūs tylite. Kodėl šios šalies laikraščiai nerašo to, apie ką turėtų rašyti? Ko bijote – reklamos užsakovų, politinių struktūrų? Ko? Lietuviai, ar už tokią laisvę jūs kovojote lįsdami po tankais?!“ – žaibais svaidėsi norvegas. Turiu pripažinti, tą akimirką mes stovėjome nuščiuvę, lyg avių banda.
 
Esame tikinti tauta. Kaip nekaltos mergelės, alpstančios dėl idealios meilės iliuzijos, viltingai žiūrim į kiekvieną politiką, rinkimų metu suokiantį saldžius pažadus – o gal šįkart bus kitaip? Žinom kaip dukart du, kad visi politikai yra vienodi, bet Ji – gal Ji bus kitokia?
Ak, ir vėl neišpildė lūkesčių. Bet leido svajoti. Ačiū nors už tiek.
 
Net neabejoju – su kiekviena nauja prezidento kadencija toliau tikėsime. Ir tas tikėjimas, kad ir koks naivus jis būtų – gražiausia, ką išsaugojome savo širdyse.
 
Na, o mėgstantiems švaistytis pareiškimais, kad jaunajai kartai nerūpi Tėvynė, vietoj tradicinės tylos minutės, kuria pagerbiame Sausio 13-osios aukas (ir kurią retas pats yra pagarbiai ištylėjęs), siūlau pasiklausyti Svaro ir Hokšilos, repo grupės „G&G sindikatas“ ir regį dievinančio klajoklio, dainos „Vienybė“
Lietuva – ne jūs ir mes, emigrantai ir sėslieji, senoji ir jaunoji kartos, žurnalistai ir politikai... Lietuva – tai mes. Kur ta vienybė dingo dabar?..   
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai