Sigita Limontaitė   |   2014-11-06

Trikdančios ir džiuginančios užsieniečių šventės

  
Trikdančios ir džiuginančios užsieniečių šventės Hinduistų spalvų šventė Holi stebino apie ją nežinančius Anglijos lietuvius.

Londonas vadinamas tautų katilu ne be reikalo. Gausybės tautų atstovai atvykdami į svečią šalį atsiveža savo tradicijas, taigi atsiveža ir nacionalines bei religines šventes ir į jas dažnai įtraukia smalsius kitataučius. Anglijos lietuviai, žinantys ne visas didžiąsias kitas religijas išpažįstančiųjų šventes, dažnai sutrinka ir nustemba, susidūrę su neįprastai pažymimomis kitų šalių atstovų tradicijomis.

Spalio 21 d. prasidėjęs hinduistų Divalis sukėlė sumaištį lietuvių grupėse socialiniuose tinkluose. Mat Londone daug lietuvių gyvena tuose pačiuose rajonuose, kur gausiai įsikūrę ir indai bei musulmonai. Divalis, arba Šviesų šventė, – didžiausias tradicinis hinduistų festivalis, kurio jie nepamiršta net gyvendami svetur. Jo dienomis tikintieji dega spalvotas lempas, į dangų bei upėse leidžia spalvingus žibintus, šaudo fejerverkus ir dalijasi skanėstais. Šventė skirta pagerbti Dievo Rama grįžimą iš tremties po kovos su demonu ir žymi gėrio pergalę prieš blogį. Net keliose Londono aikštėse ir parkuose švęsti Divalio susirenka būriai indų ir ne tik jų, mat miesto savivaldybė leidžia per šią šventę įžiebti daugybę žibintų, o kai kur ir šaudyti fejeverkus.
Rytų Londone gyvenantis Gidhas iš Kanpuro miesto Indijoje atvyko, jo teigimu, prieš daugelį metų. Pasak vidutinio amžiaus vyro, pirmaisiais metais, kol jo šeima dar nebuvo atsikrausčiusi, Gidhas nešventęs jokių tradicinių švenčių, nes neturėjęs su kuo. „Kai atvyko žmona, ji pradėjo rengti visas šventes ir kviesti kaimynus, nes Indijoje taip įprasta. Tik šeimos rate minime mūsų religijai svarbias šventes, kurių kiti nešvenčia, pavyzdžiui Rama Navami (Dievo Rama gimimą, aut. past.). Į kitas tradicines šventes kviečiame ir kitataučius draugus bei kaimynus“, – „Tiesai“ sakė indas.
 
Paklaustas, kaip į viešai švenčiamus hinduistų festivalius reaguoja lietuviai ir britai, pardavėju dirbantis senjoras atsakė paprastai. „Visi švenčia su mumis. Divalio metu šaudome fejerverkus, deginame žvakes ir valgom saldumynus, kam tai nepatiktų? Per Holį (Spalvų šventė, aut. past.) laistomės spalvotu vandeniu ir vieni kitus apmėtome specialiais spalvotais milteliais, kurie labai patinka bet kurios tautybės vaikams. Mūsiškiai vaikai pasikviečia kitataučių klasės draugų“, – apie tautų draugystę pasakojo indas ir pridūrė, kad užsieniečiai tik kartą neigiamai atsiliepė apie jų šventimo įpročius. „Vieną sausį šventėme Pongalį (Derliaus šventė, aut. past.), jo proga draugų šeima sukvietė visus kaimynus ir nuklojo stalą skaniausiais valgiais. Pavakarieniavę kaimynai išėjo namo, o mes vakarop, baigdami šventę, iššovėme keletą fejerverkų. Britai, kurie vakarieniavo pas mus, iškvietė policiją dėl triukšmo. Draugai pakvietė juos į namus, o jie pasielgė taip negražiai“, – nuoskaudos neslėpė vyras.
 
Musulmonų šventės erzina
 
Bene kiekvienas Londono lietuvis žino, ką reiškia ramadanas, mat ši musulmoniška tradicija artima lietuviškam papročiui pasninkauti, tačiau yra kur kas griežtesnė. Šventąjį Ramadano mėnesį musulmonai nuo saulės patekėjimo iki laidos nieko nevalgo ir negeria. Į burną įsidėti maisto galima tik naktį. Šiuo pasninkavimu islamo išpažinėjai pagerbia vargstančiuosius ir bando išgyventi tai, ką jaučia maisto kada nori gauti negalintys žmonės. Taip pat ramadanas ugdo ištvermę ir savikontrolę.
Didžiuosiuose pasaulio miestuose musulmonai per ramadaną neretai kelia sumaištį. Mat pasninkavimas vyksta karščiausiais metų mėnesiais, kai būtina gausiai gerti vandens. Nei maisto, nei vandens negaunantis organizmas išsenka, tad islamo išpažinėjams sunku susikaupti, dirbti ar net keliauti viešuoju transportu. Būtent per ramadaną į gydymo įstaigas patenka daugiausiai sergančių musulmonų ir sutrikdoma daugybė kelionių.
 
„Tiesos“ pašnekovei Irenai ramadano mėnuo nesiskiria nuo kitų, tačiau moteris tikino, kad labiausiai ją erzina jo pabaiga. „Per tą pasninkavimą metro traukiniuose dažnai alpsta moterys, tai truputį trikdo keliones. Pikta, kad gyvendama Anglijoje turiu kentėti dėl kitų žmonių religijos. Dar labiau pikta būna, kai ramadanas baigiasi. Gyvenu apsupta musulmonų, tai po ramadano pas juos vyksta didžiausi vakarėliai, suvažiuoja dešimtys žmonių, visi linksminasi, vyrai rūko po langais. O vėlai vakare visada į lauką išeina būrys moterų ir diskutuoja savo kalba“, – apie gyvenimą musulmonų kaimynystėje pasakojo lietuvė.
 
Moteris pridūrė, kad jos vyras ir sūnus bene kasmet ramina įsikalbėjusias moteris ir prašo jų eiti bent į namą, o ne gerokai po vidurnakčio trikdyti kaimynų miegą. „Mes net nesupratom, ko jie ten bruzda, paskui paklausėm su vyru, ar čia kokia šventė, ar ką. Pasirodo, po ramadano visi lanko gimines ir kokią savaitę priima svečius. Kadangi po vakarienės moterys nebegali būti ten, kur kalbasi vyrai, jos eina į lauką“, – pasakojo pašnekovė.
 
Pasibaigus ramadano mėnesiui viso pasaulio musulmonai švenčia Bairamą – Padėkos šventę. Per ją islamo pasaulis džiūgauja ir lanko draugus bei gimines. Bairamą musulmonai dažnai prilygina krikščionių Kalėdoms, mat taip pat dalyvauja giminių ir draugų susiėjimuose, priima svečius ir keičiasi dovanomis.
Po kelių mėnesių musulmonai švenčia Aukos festivalį. Tai – bene svarbiausia islamo išpažinėjų šventė. Jos metu tikintieji aukoja nepasiturintiems, perka daug maisto produktų, dalijasi maistu su kaimynais. Šią tradiciją patvirtino ir Irena: „Na taip, jie dar turi kažkokią aukos šventę, per kurią prisimena istoriją, kaip pranašas norėjo paaukoti vieną savo sūnų Dievui, bet paaukojo avį. Papasakojau kaimynams, kad ir mūsų religijoje yra panaši istorija, tai nuo to karto jie per tą šventę mums visada atneša keptą avies šlaunį su baklažanais.“
 
Žydų šventė papiktino visuomenę
 
Rugsėjo pabaigoje Londono žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo įvykis, kai praeiviai pastebėjo gatvėse iškabintus plakatus, nurodančius moterims eiti tik viena kelio puse. Užrašai plakatuose buvo anglų ir hebrajų kalbomis, tad juos suprato daugelis praeivių. Pasirodo, plakatai buvo skirti vienam iš didžiausių žydų bendruomenės festivalių – Torai (Nesibaigiančiam metų ciklui skirta šventė, aut. past.). Jo metu žydai rengė paradą Šiaurinėje sostinės dalyje ir iškabino parado dalyviams skirtą informaciją.
 
Pagal žydų tikėjimą, vyrai ir moterys, nesusiję giminystės ryšiais ir nesukūrę bendros šeimos, negali liestis vieni prie kitų, tad per šventę moterų paprašyta eiti viena gatvės puse, o vyrų – kita. Policija, sulaukusi gyventojų skundų dėl neaiškių ženklų, kreipėsi į žydų bendruomenę. Pastaroji pripažino, jog plakatuose trūko paaiškinimo žmonėms, nepažįstantiems žydų kultūros ir papročių.
 
Šiaurės Londono gyventojai skundėsi, kad kabinant į vieną visuomenės dalį orientuotus plakatus derėtų rašyti tik ta kalba, kurią supranta tik ta visuomenės dalis. Prierašas anglų kalba sutrikdė eilinių praeivių dėmesį.
„Shomrim“ grupė, priklausanti žydų bendruomenei, portalui dailymail.co.uk teigė po renginio susisiekusi su organizatoriais ir prašiusi nukabinti visus plakatus. „Sakėme jiems, kad yra daug žmonių, kurie nesupranta mūsų bendruomenės logotipo, pavaizduoto ant plakato, nemoka skaityti jidiš kalba, ir kad šie plakatai sukels mums problemų“, – portalui sakė „Shomrim“ narys.
 
Iš Nigerijos kilęs Marcelis „Tiesai“ pasakojo, kad savo tradicijų neišsižadėjęs ir emigracijoje. Vieną iš svarbiausių valstybinių švenčių, Nepriklausomybės dieną, vyras teigė švenčiantis ir Londone. „Spalio 1-oji – Nigerijos nepriklausomybės diena. 1960-aisiais atgavome laisvę nuo britų. Švenčiame šią dieną su draugais, gaminame daug maisto. O dėl tarptautinių švenčių, tai manau, kad žmonėms nesvarbu, kokios tautos ar religijos šventę minėti draugų rate, kai kalba pasisuka apie nemokamą maistą ar vakarėlį“, – kalbėjo Vakarų Londono gyventojas, su britais kasmet švenčiantis nepriklausomybės nuo D. Britanijos dieną.
 
Vaikų turintys Londono lietuviai apie tradicines kitataučių šventes dažnai sužino iš mažųjų. Mokyklose, kuriose mokosi įvairių tautybių mokiniai, vaikai papasakoja vieni kitiems apie namie minimas progas bei smagius šventiškus užsiėmimus. Taip pat mokymo įstaigose būna švenčių ir tautų dienos. Tarkime, Kalėdų laikotarpiu krikščionys mokiniai supažindina bendramokslius su Kalėdų tradicijomis, žydai papasakoja apie Chanuką, o musulmonai – apie Bairamą, kuris vyksta kitu metų laiku, tačiau turi panašias tradicijas.
 
Kaip pasakojo „Tiesos“ skaitytoja Ramunė, kartais vaikai į savo šeimos šventes pasikviečia ir užsieniečių klasės draugų. „Mūsų dukra jau keletą metų mokosi su kitataučiais. Jie kviečia draugus ne tik į gimtadienius, bet ir į religines ar kitokias šventes. Nors mūsų draugai savo vaikų neleidžia eiti į tokius vakarėlius, mes su malonumu nuvežame dukrą. Ji ir mums papasakoja, kokioje šventėje buvo, išmoksta įvairių dainų, susipažįsta su tradicijomis. Manau, gyvenant tokiame mieste būtina leisti vaikui pažinti aplinką, tuo pat metu jis su aplinka pažindina ir savo tėvus“, – juokėsi anglų kalbą menkai suprantanti moteris ir pridūrė, kad kai dukra papasakoja lietuviškai, suprasti kitų religijų žmones tampa lengviau.
 
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Religija, Šventės

Komentarai

Naujausi straipsniai