Stanislovas Kairys, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2012-01-17

Teisingumo labirintai

  
Teisingumo labirintai

Ar tikrai trokštame visiems vienodo teisingumo? Nors ir kaip kritiškai galvotume apie vyraujančias anaiptol ne visada nepriekaištingas mūsų visuomenės nuostatas, vis viena turėtume pripažinti, kad pamatinis teisingumo jausmas, to visiems lygaus teisingumo poreikis, žmonių širdyse niekur nedingo. Gal net kaip tik mūsų dienomis jis itin stiprus. Vien todėl, kad šiandien daugeliui akis bado iškart keli teismų sprendimo nevykdymo atvejai.

Pavyzdžiui, nevykdomas teismo sprendimas vaiką grąžinti motinai. O jo nevykdo teisėja, pati teisianti kitus! Ieškoma būdų nevykdyti sprendimo nugriauti nelegalius statinius. O tų būdų ieško Vyriausybė, tarp kurios narių – ir teisingumo ministras!
Negana to, visuomenė bandoma įvelti į diskusijas apie neva egzistuojančią galimybę ir net tokią teisę (!) skelbti verdiktą už teismo ribų, kitaip sakant, visai be teismo. Arba savavališkai laikyti teismo sprendimą neįpareigojančiu. Ir, deja, žmonės gana noriai į tokias diskusijas veliasi. Taigi tenka daryti išvadą, kad daugeliui rūpi teisingumas, tačiau visuomenėje nėra aiškaus sutarimo, kaip jis turėtų būti įgyvendinamas. Gal net ne sutarimo, o elementaraus teisinės valstybės esmės suvokimo.
 
Todėl nekelia nuostabos, kad Lietuvos viešojoje erdvėje nuolat pasigirsta patys įvairiausi „nuosprendžiai“ bet kam, o pirmiausia – mūsų visų valdžiai. Ir, priešingai, labai retai įvyksta rimtos diskusijos, kuriose būtų sąžiningai pateikiami argumentai ir kuriose būtų gerbiamos bei išklausomos visos ginčo šalys. Mums daug įprastesnė situacija, kai yra dviejų, tik savo nuomonę girdinčių šalių, ginčas be jokios diskusijos. Kai rėkiama vienas kitam į veidą iki užkimimo. Kiekvienas už savo tiesą, iki galo. Bet ar gali būti visiems vienodas teisingumas, jei kiekvienas gyvename su savo tiesa ir nei sugebame, nei, matyt, labai norime kartu jos, visiems priimtinos, ieškoti?
 
Štai čia pats laikas paklausti, ar daug kas mūsų visuomenėje yra kuo tvirčiausiai įsitikinęs, kad kai kalbama apie teisingumą, tai jis turi tikrai be jokių išimčių galioti visiems, taip pat (ir pirmiausia!) ir man pačiam. Kad jei valstybėje yra nors vienas pričiuptas, bet taip ir nenubaustas nusikaltėlis, tai manęs asmeniškai niekaip neatpalaiduoja nuo pareigos laikytis įstatymų?
 
Pavyzdžiai patys prašosi. Pats ryškiausias jų – tai visur prasismelkianti mintis, kad jei valdžia vagia, tai ir mes, „vargšai paprasti žmonės“, galime šį bei tą nugvelbti, kad jei sulaikė vairuojantį girtą policininką (ir, beje, atleido iš tarnybos, bet ar kas į tai atkreipė dėmesį?), tai kodėl ir man girtam nevairuoti, juolab esu bedarbis (arba įmonės savininkas) ir niekas iš niekur manęs negali atleisti? Jeigu mes norime tokio teisingumo, tai, apsidairykime, jis jau seniai yra.
Kai žmonės vienas kitam skundžiasi, kad „nėr teisybės ant pasaulio“, tai dažniausiai tokie padūsavimai užbaigiami pusiau sakraline fraze, kad kitaip ir būti negali, nes viskas šiame pasaulyje yra perkama ir viskas parduodama. Ir teisingumas, aišku savaime. Žinoma, jeigu be menkiausios abejonės laikysimės įsikibę to „viskas perkama ir viskas parduodama“, tai tikrai kitaip ir nebus.
 
Bet jei pasakysime sau: nesileisiu niekieno nuperkamas ir pats nebandysiu nei kito, nei vien man naudingo teisingumo nupirkti, tai ar vis dar galios ta užkeikimo frazė?
 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai