Deimantė Dokšaitė   |   2010-09-03

Taikos reikia mokytis

  
Taikos reikia mokytis
© Projekto archyvo nuotr.
Projekto partnerių susitikimas Kipre.

Gilioje praeityje lietuviai yra buvę itin karinga tauta, juk ne veltui šalis driekėsi nuo jūros iki jūros. Vėlesniais laikais patys nebekariavome, tačiau tiek per Pirmąjį, tiek per Antrąjį pasaulinius karus buvome pačiame jų įkarštyje ir skaudžiai patyrėme karo aukų dalią.

Paskutinė mūsų ryškiausia karinė patirtis – Sausio 13-osios įvykiai. Po jų ėmėme gyventi ramiau ir net beveik pamiršome koks žiaurus yra karas ir kaip reikia branginti taiką – taiką visame kame, pradedant pasauliu, baigiant šeima.

Kartu su partneriais iš Islandijos, Italijos, Turkijos ir Kipro Lietuvoje veikiantis Socialinės plėtros ir konsultacijų centras nusprendė pabandyti pažadinti lietuvius iš taikios užmaršties ir per Švietimo mainų paramos fondo Grundtvig programos remtą projektą paskatinti kalbėti, diskutuoti, rašyti apie taiką ir karą, apie saugumą ir baimes bei netolerancijas.

Projektų organizatorių visose penkiose šalyse surengto rašinių/poezijos konkurso nugalėtojais tapo net du lietuviai – Islandijoje laurus nuskynė tuomet ten gyvenęs lietuvis dainininkas Edgaras Lubys-Amberlife su daina „Let‘s love“, o Lietuvoje - Klaipėdos vaikų globos namų psichologė Giedrė Šliogerytė.

Su projekto rengėjomis Jurgita Kadagiene (Lietuva) ir Inga Minelgaite (Islandija (beje, ji yra ir Islandijos lietuvių bendruomenės įkūrėja – aut. past.)) kalbėjomės apie tai, kaip taikos ir karo problematiką ne tik globaliame, bet ir lokaliame lygmenyje, apie tai, kad iš pirmo žvilgsnio tolimos problemos visai tokios nėra, o mokėjimas taikiai spręsti konfliktus praverstų ir taip aktyviai migruojantiems mūsų tautiečiams prisitaikyti svečių šalių visuomenėse.
 
Kodėl Lietuvai (kaip ir Islandijai) svarbu gilintis į taikos tematiką, juk atrodytų gyvename tolokai nuo karinių konfliktų zonos?

J.Kadagienė: Nors atrodytų, kad Lietuva pakankamai toli nuo karinių konfliktų, bet giliau paanalizavus pačią taikos sąvoką, suprastume, kad ne vien atviri kariniai konfliktai ar teroro aktai yra grėsmingi valstybei. Pagal Visuotinės Taikos Indeksą GPI (Global Peace Index) Lietuva 2008 metais buvo tik 41 vietoje, Kipras – 52, Turkija 115. 2010 metais Lietuvai skirta 42 vieta. GPI sudaromas remiantis įvairiais vidiniais ir išoriniais šalies gyvenimo aspektais: pradedant karinių pajėgų kiekiu bei santykiais su kaimyninėmis šalimis ir baigiant tolerancijos bei pagarbos žmonių teisėms lygiu. Taigi, reikėtų susirūpinti, kodėl Lietuva, tokia atrodytų nekaringa valstybė, yra nustumta net į 41 vietą.
Islandija pagal šį indeksą pateko į pirmą vietą, todėl buvo pasirinkta kaip taikingiausia Europos valstybė, kad kiti partneriai galėtų pasisemti patirties iš visuomet ramių ir taikingų islandų.

I.Minelgaitė: Taikos sąvoka yra kur kas platesnė nei karo antonimas (šypteli – aut. past.). Mes, projekto partneriai, į taikos sąvoką turėjome progos kur kas daugiau įsigilinti. Suvokėme, jog taikos tema svarbi kalbant apie žmogaus ryšį su pačiu savimi, su sociumu, santykius tarp kartų, santykius tarp skirtingų kultūrų, valstybių, t.t. Tai yra be galo plati tema... Atrodo, jog visos „-ijos“ (civilizacija, demokratizacija, globalizacija ir t.t.) turėjo padaryti mus taikesnius, protingesnius, racionalesnius, tačiau visame pasaulyje vykstantys konfliktai, nesutarimai tarp atskirų bendruomenių, smurtas prieš vaikus ir augantis smurtas tarp vaikų ir begalė kitų problemų tai nesantaikos problemos. O tam, kad tokias problemas galėtume spręsti ir reikia gilintis į taikos tematiką...
Asmeniniame lygmenyje labai praktiška būtų pagalvoti ką kiekvienam iš mūsų reiškia taika. Nes kaip bebūtų keista, dauguma projekto vykdymo metu sutiktųjų, puikiai galėjo apibūdinti karą arba nesantaiką, tačiau apibūdinti taiką sekėsi kur kas sunkiau... Ar gali būti, jog kovojant su bloga nuotaika, kasdieninėmis problemomis, bloga valdžia, triukšmingu kaimynu, beprotiška laiko tėkme ir kita, mums tiesiog vis sunkiau rasti laiko taikingumo ir pilnatvės jausmui?

Skelbėte rašinių konkursą visose projekte dalyvavusiose šalyse. Kaip skiriasi problematikos gvildenimas pagal šalis?

J.Kadagienė: Analizuojant konkurso rezultatus pastebėjome, jog neįmanoma padaryti apibendrinimų, kas būdingiausia kiekvienai šaliai. Kiekvienas žmogus taikos sąvoką supranta savaip: vieniems tai daina, kitiems eilėraštis, tretiems mokslinis traktatas ar filosofiniai pamąstymai. Kai kurie žmonės rašydami apie taiką prisimena savo artimiausią aplinką – šeimą, vaikus, o kitiems iš karto kyla asociacijos apie senovės filosofus ir taikai nusipelniusius žmones.
Todėl galima daryti išvadą, kad rašydami apie taiką skirtingų šalių žmonės supanašėja, nebelieka kultūrinių skirtumų. Kiekvienas pergyvena tai per savo asmeninę prizmę.
Konkurso dalyviai rašė savo gimtąja kalba, o paskui jų rašiniai buvo išversti į anglų kalbą. Daugiausiai rašinių gauta iš Italijos.

I.Minelgaitė: Temos analizės iš tiesų buvo įvairios. Tačiau labiausiai, manau, joms įtaką darė asmeniniai rašiusiųjų išgyvenimai bei profesija. Pvz. Italijoje buvo gauta net keletas rašinių iš seksualinių mažumų atstovų, Islandijoje rašinį atsiuntė Kenijoje gyvenusi moteris, mačiusi daug skausmo. Turkijoje gauti rašiniai iš būsimų ir esamų pedagogų – jie, savaime suprantama, gvildeno švietimo įtaką pasaulinei taikai. Mes, projekto partneriai, labai džiaugėmės tokiu rašinių spalvingumu. Dalyviams buvo palikta pakankamai vietos pačios užduoties interpretacijai ir manome, jog toks mūsų užmanymas tikrai pasiteisino.

Islandijoje nugalėtoju tapo tuo metu ten gyvenęs Amberlife. Kokį kūrinį apie taiką jis pristatė? Kas jį paskatino dalyvauti konkurse?

I.Minelgaitė: Turint tokią dainą, kodėl nedalyvauti (šypteli – aut. past.). O jei rimtai, tai susipažinau su Edgaru Islandijoje. Turėjau progos sužinoti jo pažiūras į taiką ir pasaulį. Todėl paskelbus konkursą, parašiau Edgarui ir pasiūliau sudalyvauti. Jis mielai sutiko. Labai didžiavausi, kai Edgaro daina „Let‘s love“ grojo mūsų projekto „International Peace Promotion Action“ finaliniame renginyje Islandijoje. Šiame renginyje dalyvavo užsienio reikalų ministerijos atstovai, visuomenės veikėjai, visų projekto partnerių atstovai.

Kaip vertinate Lietuvos dabartinį dalyvavimą kare Afganistane?

I.Minelgaitė: Nesame politikai, netgi ne politologai. Todėl apie karus, konfliktus, šalių užsienio politiką galime sau leisti samprotauti tik asmeninės nuomonės lygmenyje. Asmeninė mano nuomonė yra vienareikšmiška – karas yra didžiausias blogis. Jei yra įmanoma jo išvengti, jei yra bent menkiausia galimybė pasiekti kažkokių rezultatų nenaudojant jėgos, ginklų ir nesukeliant begalinio skausmo – tuomet reikia naudotis tuo šansu. Tačiau kita vertus, suprantame, jog yra situacijų, kuomet vidinės šalies problemos yra tokios didžiulės, kuomet šalyje yra daugybė žmonių, kuriems reikia pagalbos, kuomet ne tik pačiai šaliai yra didžiulis pavojus, bet ir aplinkinėms šalims... tuomet, mano manymu, tarptautinė visuomenė turėtų imtis veiksmų. Tačiau atliekant bet kurį veiksmą reikėtų siekti didžiausios naudos kenčiančiajai šaliai (ne „gelbėtojui“), reikalingas itin geras pasiruošimas, vadovavimasis absoliučiai nesavanaudiškais, apolitiškais principais... Bet ar tai realu?
O konkrečiai dėl Afganistano... Turiu keletą kolegų, kurie pabėgę iš Afganistano šiuo metu gyvena Danijoje yra puikūs specialistai ir visuomenės veikėjai. Jie visomis išgalėmis siekia padėti savo šaliai. Jie nepritaria karui, tačiau jų nuomonė vienareikšmiška – Afganistanui reikalinga didžiulė tarptautinės visuomenės parama...

Kalbama apie tai, kad šiais laikais tiesioginis karas jau yra mažiau aktualus, labiau akcentuojamas terorizmas.

J.Kadagienė: Esminis projekto klausimas buvo rasti efektyviausius būdus, kaip sumažinti įvairių karinių konfliktų, tarp jų ir terorizmo grėsmę. Po ilgų diskusijų visi projekto partneriai, atstovaujantys labai skirtingas šalis ir kultūras, padarė bendrą išvadą – geriausias būdas pasiekti visuotinę taiką tai visuomenės švietimas. Tolerancijos, efektyvių konfliktų sprendimo būdų reikia mokyti paprastus žmones – vaikus, jų tėvus, darbdavius ir pan.
Ramybė ir taika reikalinga kiekvienam iš mūsų. Moterys nori auginti savo vaikus nebijodamos konfliktinių situacijų iškylančių šeimyninėje kasdienybėje. Vyrai pastebi, kad problemų sprendimas pasitelkiant jėgą ir smurtą ne visada duoda norimą rezultatą, o dažnai padaro dar daugiau nemalonumų. Džiugina teigiama tendencija tarp jaunų žmonių – vis daugiau jų siekia psichologinių žinių, palaiko taikos idėjas, siekia harmonijos tarpusavio santykiuose ir skiria tam ypatingą dėmesį. Tai parodė ir projekto metu organizuotas rašinių konkursas – prieš tai niekada nesusidūrę su taikos problema žmonės kūrė rašinius ir taip padarė kad ir mažą indėlį dėl taikos.
Migracijos lygis Europos Sąjungoje nuolat auga, ypač ekonominės krizės laikais. Visi mes daug keliaujame, o gal net išvykstame dirbti į kitą valstybę, todėl konfliktų sprendimo gebėjimus naudojame įsitvirtindami naujoje gyvenamoje vietoje, naujoje darbovietėje. Taikus bendravimas, mokėjimas perteikti pozityvaus mąstymo stilių savo gyvenamoje ir darbinėje aplinkoje, panaudoti įgūdžius praktiškai yra svarbus faktorius. Gyvename Europoje be sienų, kiekvienas iš mūsų reprezentuojame savo šalį – darykime tai tinkamai. Neieškokime skirtumų, kurie visus mus skiria, neieškokime nemalonių dalykų, kurie mus pykdo, o sukurkime tai kas mus vienytų. Gali pasirodyti, kad vien to neužteks, kad žmonės nebesipyktų, nebekariautų, kad įsivyrautų taika. Tačiau negalvokime globaliai, lokaliniai pokyčiai taip pat yra svarbūs. Juk vaikui, kuris namie nematys verkiančios po barnio su tėvu mamos ar darbuotojui, kurio pokalbis su darbdaviu ar vadybininku nesibaigs konfliktu ir net emigrantui, supratusiam kitos šalies kultūrinius skirtumus ir nesijaučiančiam vienišu, tai jau yra taika pasaulyje. Pasaulis tai ne mėlynas gaublys, o mūsų vidinis suvokimas. Neįmanoma pasiekti pasaulinės taikos nesutvarkius kiekvienam iš mūsų taikos savo artimiausios erdvės.

Lietuviai gan pasyviai reaguoja į žinias apie karus, vangiai atsiliepia į iniciatyvas, pvz., kad ir prieš kasetinių bombų naudojimą ar pan. Kaip manote kodėl? Ir kaip tai galėtų būti keičiama?

J.Kadagienė:
Pasyvi lietuvių reakcija į karinius konfliktus greičiausiai kyla dėl to, kad mūsų tauta jau senokai tiesiogiai nesusidūrė nei su karais, nei su terorizmo aktais. Dabartinė karta jau sunkiai įsivaizduoja, kad ir Lietuvoje galėjo vykti kariniai veiksmai, kuriuose dalyvavo mūsų seneliai ar proseneliai.
Manau, šiuo metu Lietuvoje kur kas svarbesnis klausimas – visuomenės taikingumas, tolerancija vienas kitam, taikus konfliktų sprendimas. Tai sritis, kurios nereikėtų pamiršti, norint gyventi saugesnėje ir jaukesnėje aplinkoje. Norint to pasiekti, svarbu nepamiršti visuomenės švietimo, imtis įvairių iniciatyvų – tokių kaip mūsų projektas, kuris įtraukė žmonės, prieš tai nesusidūrusius su taikos idėjomis. Kiek teko girdėti dalyvių komentarų, visi jie džiaugėsi, kad teko susimąstyti apie tokią svarbią, bet dažnai pamirštamą sritį – taiką artimiausioje aplinkoje ir visame pasaulyje.

I.Minelgaitė: Manau, viena iš vis dar labiausiai įsišaknijusių problemų Lietuvoje – sovietinis palikimas, kuomet net jei ir turėjai nuomonę, nieko gero (veikiau tik blogo) ją reikšdamas nepasieksi... Todėl buvome įpratę savo nuomonę pasilaikyti sau: patogiau, saugiau... Kita priežastis - „tai manęs asmeniškai neliečia“ sindromas. Daugelis žmonių tokiais „niekniekiais“ kaip nuomonės reiškimas globaliais klausimais neužsiiminėja. Jų manymu, tai yra toli ir jų neliečia. Tačiau labai klystame – vėl grįžtame prie švietimo problemos – darome klaidingas prielaidas. O jei bent šiek tiek pasidomėtume, sužinotume, jog sprendimai dėl Genetiškai modifikuotų organizmų, kasetinių bombų, klimato kaitos ir t.t. mus liečia tiesiogiai! Nesvarbu, kad kai kurie iš šių sprendimų bus pritaikyti Kinijoje ar Indijoje, tačiau pasekmes vienu ar kitu būdu tikrai pajusime visi.
Norėčiau paminėti, jog matau labai pozityvių pokyčių šioje srityje. Vyksta vis daugiau akcijų, renginių, projektų, kurie atlieka informacinę – šviečiamąją veiklą. Lietuviai yra be galo imli, kūrybinga tauta. Esu tikra, kad puikiai suvokiame savo „trūkumus“ ir siekiame juos eliminuoti, tokiu būdu kasdien po mažą žingsnelį kuriame geresnę Lietuvą...
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai