Sigita Limontaitė   |   2014-08-29

Svajonių vestuvės: kaip, kur ir už kiek? 

  
Svajonių vestuvės: kaip, kur ir už kiek? Pastaruoju metu populiarios paprastos vienos dienos vestuvės.

Kiekviena mergaitė dažnai svajoja apie savo Didžiąją dieną: kokia ji bus ypatinga, kaip dailiai viskas atrodys ir kaip gražiai vyks, būtinai pagal planą. Lietuvoje per metus susituokia vidutiniškai 20 tūkst. porų, nemaža dalis jų – iš užsienio valstybių grįžę tautiečiai. Lietuvos ambasadoje Londone nuo 2011 metų iki šių metų birželio susituokė 197 poros, pažymų apie šeiminę padėtį registruojant santuokas užsienyje išduota 177. „Tiesos“ pašnekovai pasakojo, ar svajonių vestuvių diena, tuokiantis Didžiojoje Britanijoje, sutampa su realybe.

Lietuvoje tuoktis pigiau?
Lietuvių kunigo Londone Petro Tverijono teigimu, tautiečių, besituokiančių D. Britanijoje, daugėja kasmet. Per metus santuokos kursus lanko apie pusantro šimto porų, tačiau susituokia tik apie penkiasdešimt. Santuokos vieta dažniausiai pasirenkama pagal vestuvėms turimą biudžetą.
Vestuvių organizatorė Laura Drižė „Tiesai“ sakė, jog lietuviai daugiausia norėtų didelių vestuvių, tačiau nuo jų sulaiko finansinės problemos. Dauguma lietuvių Anglijoje švenčia kuklias vestuves, bet paprastai į jas įtraukia ir lietuviškų tradicijų, nepriklausomai nuo šalies, kurioje tuokiasi. Organizatorės teigimu, ši šventė dažniausiai priklauso nuo nuotakos norų ir svajonių, kurias visi stengiasi įgyvendinti būtent taip, kaip ji nori.
Prieš kelerius metus Londone susituokusi Sandra Baranauskienė pritarė Laurai ir teigė su vyru norėjusi didesnės šventės Lietuvoje, nes ten gyvena dalis artimųjų, o ir kraštas savas. „Domėjomės kainomis, rinkomės bažnyčią, restoraną, tačiau paaiškėjo, jog geriausiu atveju galėtume susituokti po metų, o mes norėjome greičiau. Taip pat būtų labai sudėtinga dažnai skraidyti į Lietuvą, kad viską sudėliotume taip, kaip norisi. Galiausiai, mūsų tikslas buvo surengti gražią šventę sau, įteisinti santykius bei laimingai gyventi šeimoje, tad nusprendėme, kad Londone bus patogiau ir greičiau.“
 
Vestuves prisimena kaip košmarą
Kalbėdama apie šventės organizavimą, Sandra pabrėžė pačios santuokos svarbą. Jiems su vyru nebuvo itin svarbi pati šventė, labiausiai norėjosi tikrumo ir artumo su artimaisiais. Penkis tūkstančius svarų šventei išleidę jaunavedžiai pasakojo viską rinkęsi, pirkę, taręsi ir kvietę patys. „Anksčiau vestuves keldavo ir už viską mokėdavo tėvai, dabar dažnai planuoja organizatoriai, o mums norėjosi patiems. Tėvai buvo tik svečiai, o mes šventėme taip, kaip patys įsivaizdavome vestuves. Ši šventė – labai asmeniškas dalykas, tad tikrai svarbu įgyvendinti savo svajones ir būti laimingam tą dieną. Samdėme tik šeimininkes, kurios padėjo surengti antrąją dieną, ir profesionalų fotografą.“
 
Portale donnymc.co.uk savo paslaugas siūlantis renginių vedėjas Donatas „Tiesai“ sakė, kad populiariausios šiuo metu – vienos dienos vestuvės. Jos panašios ir Lietuvoje, ir D. Britanijoje. Vedėjo teigimu, D. Britanijoje dažniausiai tuokiasi mišrios poros, kuomet vienas iš jaunųjų – ne lietuvis.
 
Renginių vedėjas Donatas teigė, jog lietuvių tradicijas per vestuves išlaiko viena pora iš dešimties.
Tuo tarpu ketvirtus metus santuokoje gyvenantys Morta ir Tomas savo vestuves atsimena kaip baisiausią dieną gyvenime: „Norėjome tradicinių ir modernių vestuvių, be to, ir Lietuvoje, ir D. Britanijoje, kad galėtume pasidžiaugti su visais. Nusprendėme rengti dvejas vestuves: Londone surengti tradicinę lietuvišką šventę draugams britams ir susituokti ambasadoje, o modernią bažnytinę santuoką – Lietuvoje gyvenantiems giminėms. Dabar manome, kad tai buvo pats kvailiausias mūsų sprendimas“, – juokėsi Morta ir Tomas.
 
Norėdami išlaikyti tėvų tradicijas sutuoktiniai nesisamdė organizatorių bei vedėjų ir abi šventes planavo patys. „Ruošėmės joms pusmetį, ir labai pasigailėjome, kad bandėme išlaikyti viską, apie ką pasakojo tėvai: nuo jaunosios išlydėjimo iki piršlio korimo, rūtų vainikėlio bei kaimiškų muzikantų. Suvargome vien ruošdamiesi, o pačią vestuvių dieną Londone baisu net prisiminti. Kėlėmės paryčiais, vyras turėjo miegoti pas draugus, nes mane ryte jam teko pasiimti iš namų, kuriuose aš vos atmerkusi akis privalėjau ruoštis, puoštis, išklausyti tėvų kalbos, dalyvauti įvairiuose išlydėjimo ir atsisveikinimo ritualuose, per kuriuos tėvai apsiverkė. Po ceremonijos grįžę į išnuomotą salę jau buvome išvargę. Vėliau sekė žaidimai, užstalės dainos, šokiai, kuriuose su vyru beveik nedalyvavome. Negana to, kiekvieną žingsnį teko aiškinti britams draugams, persigandusiems, kad tikrai pakorėme piršlį, kad kažkas pagrobė pamergę, o už stalo susėdę jie privalo kas penkias minutes kilnoti taurelę ir bučiuotis su visais iš eilės“, – pasakojo Morta.
 
Santuoka ir medaus mėnuo – du viename
Nors lietuviai kruopščiai skaičiuoja išlaidas savo šventei, bet sparčiai populiarėja santuokos, rengiamos ne ten, iš kur kilę jaunieji, ir ne ten, kur jie gyvena. Nuotakos vis dažniau užsigeidžia tekėti tolimuose kraštuose, kur galėtų praleisti ir medaus mėnesį, tad išleisdama santuokai truputį daugiau bei atsisakydama būrio svečių pora iš tiesų sutaupo medaus mėnesiui, ir šventė būna tikrai įsimintina.
Įmonės „Wedding Planner“ įkūrėja Laura pabrėžė, jog pastaruoju metu tapo itin populiarios vestuvės šiltuosiuose kraštuose, pavyzdžiui Havajuose. Jaunieji ilsisi bei švenčia vestuves ir medaus mėnesį tuo pat metu. Į tokias vestuves kviečiami tik patys artimiausi žmonės. Santuoka Lietuvoje, pasak Lauros, yra tik antras dažniausiai pasirenkamas variantas.
 
S. Baranauskienė antrino vestuvių organizatorei sakydama, jog su vyru taip pat apsvarstė galimybę tuoktis kelionėje: „Iškeliavę galėjome susituokti bei turėti medaus mėnesį, tačiau atsisakėme šio varianto, nenorėjome, kad artimiausi žmonės negalėtų kartu atšvęsti mums tokios svarbios dienos. Švenčiant Lietuvoje būtų buvę taip pat. Patogiausia mums buvo pasikviesti tėvus į Londoną, čia gyvena ir keletas mūsų giminių bei artimiausi draugai. Buvo gaila, kad negalėjome pakviesti kai kurių draugų ar giminaičių, tačiau darėme šventę sau, tad teko apsieiti su pačiais artimiausiais svečiais.“
Papročiai nebepopuliarūs
Vyresnių kartų atstovai puikiai pamena savo dviejų dienų vestuves su piršlio korimu, stalo užsėdimu, jaunosios išlydėjimu bei kitomis tais laikais itin svarbiomis detalėmis. Šiomis dienomis retas laikosi vestuvinių papročių ar sukviečia savo diena pasidžiaugti dvi plačias gimines. Tokiai šventei surengti dažnas neturi laiko, trūksta pinigų, o ir pačios tradicijos nuobodžios.
 
Renginių vedėjo Donato teigimu, lietuviškos vestuvės modernėja kasmet, vis dažniau atsisakoma lietuviškų tradicijų ir pasirenkama šventinė vakarienė su užsakyta programa. Tradicinę šventę organizuoja viena pora iš dešimties. „Manau, anksčiau vestuvės būdavo rengiamos norint pasipuikuoti. Neretas dėl to skolindavosi pinigų ar net pasiimdavo paskolą. Dabar požiūris gerokai pakitęs, jaunieji nori surengti šventę sau ir patiems artimiausiems žmonėms“, – teigė Donatas.
 
„Manau, požiūris į vestuves nuolat keičiasi. Jaunieji vis dažniau nori surengti išskirtines vestuves, nori gauti tai, ką retai gali sau leisti. Labai mažai jaunųjų švenčia tikras tradicines lietuviškas vestuves“, – pritarė vestuvių organizatorė, kurios nuomone, pasirenkantys tradicinę šventę daro tai ne dėl savęs, o dėl artimųjų, norinčių išvysti tai, ką rinkosi patys: „Retai jaunieji patys būna senųjų pažiūrų ar nuoširdžiai nori tokių vestuvių. Kai kurie, žinoma, mėgsta lygiai tokias pat tradicijas, maistą bei humorą, kokius mėgo jų seneliai, tačiau dažniau pasitaiko, kad jaunųjų tėvai spaudžia juos į kampą, nes yra įsitikinę, kad vaikų šventė turi atrodyti būtent taip, kaip atrodė jų pačių.“
 
Sandra ir Aidas Baranauskai teigė sumaišę lietuviškas tradicijas su pasiskolintomis: „Laikėmės mažos dalelės lietuviškų tradicijų: tėvai padovanojo šeimos židinuką, per vestuves mečiau puokštę, perdaviau nuometą savo pirmajai pagalbininkei, šokome pirmąjį šokį, drauge pjovėme tortą, turėjome vestuvių knygą, kurioje pasirašė svečiai. Nors vestuvėse nebuvo pamergių bei pabrolių, originaliai atšventėme mergvakarį ir bernvakarį, tačiau lietuviškumo norėjosi – tuokėmės ambasadoje, o aš pasikeičiau pavardę į labai lietuvišką, su galūne -ienė.“
 
Sandra ir Aidas Baranauskai, patys suplanavę savo vestuves, džiaugėsi tokiu pasirinkimu.
Sutuoktiniai Morta ir Tomas, Lietuvoje šventę antrąsias savo vestuves, teigė buvę patenkinti paprastumu ir nebesilaikę nė vienos tradicijos: „Po pirmųjų dviejų parų vestuvių Londone norėjome tik vieno – atiduoti visą „juodą darbą“ į patikimo žmogaus rankas, o patys tiesiog susituokti Dievo ir šeimos akivaizdoje. Mums surengė paprastą ir labai jaukų vakarėlį su dvidešimčia svečių, tuokėmės bažnyčioje, kurioje aš buvau krikštyta, pavakarieniavome kaimo sodyboje ir šokome iki paryčių. Šios vestuvės buvo mūsų tikroji meilės šventė“, – sakė Morta.
 
Svarbiausia – geras planas
Laura pasakojo dar nė karto nerengusi vestuvių, kurios vyktų ne pagal planą: „Jauniesiems labai svarbu, kad viskas, ką jie sumanė, vyktų būtent taip ir būtent tada, kaip sumanė. Žmonės į mane kreipiasi dėl to, kad sudaryčiau vestuvių eigos planą, paskaičiuočiau sąmatą, tuomet sprendžiami visi kiti klausimai.“
Antros dukters besilaukianti Sandra teigė, kad savo vestuves planavo drauge su vyru: „Nenorėjome pompastikos, tad organizatorių ar vedėjų nesamdėme. Šventėme dvi dienas, ir jos iš tiesų buvo nuostabios. Pirmąją dieną vyko ceremonija, vakarienė gražiame Green Parko restorane. Antrą dieną šventėme savo namuose, ji buvo skirta draugams – tai buvo siautulys ir linksmybės! Ir mes, ir svečiai buvome pasiruošę žaidimų ir sugalvoję įvairiausių pramogų, nesinorėjo sėdėti kaip per įprastą „balių“. Vestuves atšventėme nuostabiai, be jokių gilių apmąstymų, pasigraudenimų ar ašarų. Viskas pavyko taip, kaip mes norėjome – paprastai ir linksmai.“
 
Vestuvių organizatorė teigė, kad dažnai būsimos jaunosios nori pačios ieškoti pigesnių variantų šventei: „Nuotakos mėgsta pasistengti, tačiau dieną prieš vestuves dažniausiai skambina man, nes nieko nebespėja, nori pailsėti ir galvoti tik apie rytdieną. Tad tenka puošti pobūvio salę bei pabaigti kitus nebaigtus darbus. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu populiarėja britiškas požiūris į vestuves – jaunieji pasamdo organizatorių, jam susako savo norus, o vėliau truputį pakoreguoja sudarytą planą ir dalyvauja jiems surengtoje šventėje.“
 
Per vestuves išseko
Svajodami apie ypatingą savo meilės dieną jaunavedžiai įsivaizduoja, jog viskas bus tobula, ir neretai kurdami joms planą neapskaičiuoja savo bei svečių jėgų, neįvertina nuovargio tikimybės bei tikėtino alkoholio poveikio.
 
Renginių vedėjas Donatas dalijosi patirtimi apie vestuves, kurias organizuoja patys jaunieji: „Jei visą šventę rengia pati pora, dažniausia įsimintiniausia jų diena tampa varginančia ir sunkia eiline darbo diena. Vakare dažnai tenka matyti pavargusius jaunavedžių veidus. Įsivaizduokite situacijas, kuomet sugenda automobiliai, neatvyksta fotografas ar muzikantai, ar restorane net neįpusėjus šventei liepiama išjungti muziką. Visa tai turi spręsti patys vestuvininkai. Tada nelengva susikoncentruoti į tai, kad šiandien keičiasi gyvenimas, kad jau būsi susituokęs.“
 
Dviejose šalyse vestuves atšokę Tomas ir Morta dievagojosi, kad daugiau jokių didelių švenčių organizavimo nesiims patys, mat jie jau sudarydami vestuvių planą smarkiai suklydo. „Mes paprasčiausiai netinkamai suorganizavome pirmąją šventę. Buvo per didelis planas, per daug norų ir per dideli užmojai. Patys nenusakomai pavargome, viską darėme pagal senąsias vestuvių tradicijas, kurių metu dauguma svečių nusigerdavo, deja, mūsų draugams besaikis grynos degtinės gėrimas neišėjo į naudą, tad antrąją dieną ir svečiai prisimena su siaubu. Mums abiems tai buvo labiau kraupus kvailumo įrodymas, kuriam pasibaigus net pamiršome, kad esame susituokę“, – apie tradicines vestuves Londone pasakojo Morta.
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Vestuvės užsienyje, Vestuvės

Komentarai

Naujausi straipsniai