Ridas Jasiulionis   |   ATGIMIMAS   |   2013-03-26

Silpnybė, naikinanti visas stiprybes

  
Silpnybė, naikinanti visas stiprybes Darius Valys ypač svarbias užduotis patikėjo susikompromitavusiam savo kolegai.

Generalinė prokuratūra priėmė strateginės veiklos planą trejiems metams, kuris iš anksto pasmerktas žlugti.

Negali sakyti, kad svarbiausioje ir, deja, nepatikimiausioje šiuo metu teisėsaugos institucijoje – Generalinėje prokuratūroje – nėra suprantančių, į kokią absurdišką situaciją dėl vadovybės neryžtingumo, o gal ir nusikalstamo savanaudiškumo pateko visi be išimties joje dirbantys prokurorai.
Neseniai pasirodžiusiame 2013–2015 m. Generalinės prokuratūros strateginiame veiklos plane tarp silpnybių 7-uoju numeriu įrašytas žemas visuomenės pasitikėjimas. Žinoma, institucija, kuriai Konstitucija ir įstatymai suteikia visišką nepriklausomybę ginant šalyje teisingumą, kurią įrašo į visą teisėsaugos sąrangą kaip paskutinę tiesos gynimo instanciją, nepasitikėjimą savo veikla turėtų vertinti kaip svarbiausią iššūkį savo pačios egzistencijai.
 
Kai visuomenei alergiją ar net intuityvų pasipriešinimą kelia pats žodžių derinys „Generalinė prokuratūra“, ir tobuliausiai dirbančių jos prokurorų veiklos vaisiai pasmerkti pūti nepasitikėjimo liūne, taip ir nepasotinę teisingumo kaip duonos trokštančių piliečių. Tačiau tai, kad nepasitikėjimas, nors ir 7-uoju punktu, vis dėlto įrašytas į Generalinės prokuratūros veiklos plano silpnybių sąrašą, suteikia silpnos, gal tik iliuzinės vilties dėl šios esminės valstybei organizacijos veiklos ateities.
 
Tarp strateginio plano galimybių taip pat 7-ojo numerio nusipelnė „aktyvesnis bendravimas su visuomene informuojant apie rezonansinių bylų ir viešojo intereso gynimo atvejus“, o štai grėsmių sąraše „nepakankamas visuomenės pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis“ pakilo net į 4-ą vietą. Tačiau sužinojus, kas paskirtas koordinuoti Generalinės prokuratūros pasitikėjimo susigrąžinimo planą, t.y. kam patikėta atkurti institucijos prasmingą veiklą, negali likti jokių vilčių ir net iliuzijų dėl jo sėkmės. Užtikrinti „aktyvesnį bendravimą su visuomene apie rezonansines bylas“ pavesta aktyviam vienos tokios bylos antiherojui, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) sprendimu viešuosius ir privačius interesus supainiojusiam generalinio prokuroro pavaduotojui Dariui Raulušaičiui.
 
Lietuva pasmerkta murkdytis netikėjime, kad tiesą apie nusikaltimus galima išaiškinti nepriklausomai nuo to, kas juos padarė, vis dar likti depresyviu kraštu, pirmaujančiu pasaulyje pagal vaikų savižudybių skaičių. Generalinis prokuroras Darius Valys, patikėdamas tokios svarbos uždavinį susikompromitavusiam savo pavaldiniui, savo rankomis į nieką paverčia tai, kas tame pačiame plane įrašyta kaip pirmoji ir svarbiausioji prokuratūros stiprybė – nepriklausomos institucijos statusas.
 
Nepriklausomas institucijos vadovas nedarytų sprendimų, kurie pakerta bet kokią galimybę jai efektyviai veikti, nors galbūt kuriam laikui ir padeda jam išsaugoti savo aukštą postą. Norisi tikėti, kad ne istorija, o prasidedanti Prezidento rinkimų kampanija atsakys į klausimą, kodėl šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, prieš ketverius metus rinkėjams pažadėjusi atkurti žmonių pasitikėjimą teisėsaugos struktūromis, apsaugoti jų pareigūnus nuo politikų kišimosi, pati demonstratyviai įsikišo į Generalinės prokuratūros veiklą palaikydama savo paskirtą D.Raulušaitį ir po nepasitikėjimo juo pagrindą atskleidusios Seimo Antikorupcijos komisijos išvadų, ir po VTEK sprendimo dėl interesų supainiojimo, po kurio garbingesni šalies pareigūnai (pvz., buvęs ūkio ministras D.Kreivys) atsistatydindavo ir tik tada teisdavosi su VTEK, leisdami savo vadovautai institucijai atsikratyti pagrįsto ar nepagrįsto nepasitikėjimo šešėlio. Tiesa, būtų sunku tikėtis, kad tokios tiesos paieškas inicijuos buvusio ūkio ministro partija, jeigu TS-LKD apsispręs nekelti savo kandidato rinkimuose, o palaikyti dabartinę Prezidentę.
 
  

Žymos: Teismas, Lietuva

Komentarai

Naujausi straipsniai