Vilis Normanas, žurnalistas, rašytojas   |   2011-03-01

Savivaldybių tarybų rinkimai – dar vienas fiasko

  
Savivaldybių tarybų rinkimai – dar vienas fiasko
© Redakcijos archyvas
Autorius įsitikinęs, kad dėl rinkimų rezultatų kalti patys balsuotojai.

Vasario 27-ąją lietuviai galėjo pareikšti savo pilietinę valią ir balsuoti savivaldos rinkimuose. Deja, visa, ką jiems pavyko padaryti, – tai palikti viską taip, kaip buvo, išskyrus už papirkimą teistam Artūrui Zuokui suteiktą galimybę ir vėl tapti Vilniaus meru.

="text-align: left">Lietuva, atrodo, tampa vis labiau politiška šalimi. Kandidatų į savivaldybių tarybas – 17 066. Rinkėjų aktyvumas viršijo 45 procentus. Šie skaičiai tarytum sako, kad politika tampa vis svarbesniu reiškiniu, į kurį lietuviai nespjauna. Tačiau džiaugtis tikrai nėra kuo. Bendri rezultatai parodė, kad jokių realių pasikeitimų nebus. Lietuviai beveik neperskirstė jau esamų savivaldybių tarybų narių sąrašų. Pasikeitimai – mikroskopiniai. Vienintelis ryškus faktas – Artūras Zuokas su trenksmu grįžo į politiką, surinkęs į savo nepartinę koaliciją krūvą juokdarių: nieko bendro su politika neturinčių kažkur matytų veidų, kažkur girdėtų pavardžių, kažką neva nuveikusių senelių rimtais veidais. Būtent jis išleido rinkimams neabejotinai daugiausia pinigų – jį reklamavo net užsienio žvaigždės.
 
Dar vienas pikantiškas rinkimų pokštas – Vilniaus miesto savivaldybėje „Valdemaro Tomaševskio blokas“ (lenkų ir rusų atstovai) užėmė antrąją vietą ir gavo beveik trisdešimt tūkstančių balsų, t. y. 11 vietų miesto savivaldybėje.

Ką tuo norėjo pasakyti vilniečiai? Tikriausiai tai, kad jiems nesvarbu moralinis politikų veidas, nacionalinis statusas ar dar kas nors. Jei miestas sukuria klestinčios firmos įspūdį – tegu jį valdo nors ir pats velnias.

Lietuvių pragmatizmas buvo aiškus ir bendrame rinkimų plane: nieko nekeiskime, kad nebūtų blogiau, o geriau vis tiek nebus.

Liūdna konstatuoti, tačiau lietuviai apie politiką ir jos funkcionavimą nenutuokia nieko. Palikdami tuos pačius – dažniausiai perdėm korumpuotus – politikus, jie leis šiems jaustis dar didesniais ponais ir, žinoma, dar mažiau skaitytis su paprasta liaudimi.

Nepartiniai kandidatai intrigos neįnešė ir negalėjo įnešti. Tik finansiškai pasiturintis kandidatas galėjo save pateikti taip, kad sužavėtų mases.

Kas dėl to kaltas?

Ogi patys lietuviai. Politikos mokslų pirmakursis pasakytų, kad balsuoti už milijonus į reklamą išmetantį kandidatą – politinė savižudybė. Tie milijonai turės būti atidirbti paprastų žmonių sąskaita. „The Independent“ pastebėjo, kad visus Baracko Obamos veiksmus jau iš anksto sukaustė tai, kad jis priklausomas nuo milžiniškų korporacijų.

Tokių Lietuvoje mes neturime, bet turime turtingų vyrukų, kurie puikiai moka sukurti rūpintojėlių įvaizdį.

Todėl šį kartą nesinori analizuoti – norisi moralizuoti. Kadangi šalies žiniasklaida yra priklausoma nuo kapitalo ir nesuinteresuota demaskuoti politinių manipuliacijų, priešingai nei galingos žiniasklaidos priemonės Vakarų pasaulyje, viso pasaulio lietuviai turėtų aktyviau įsilieti į politiškumo ugdymą ir vakarietiškos demokratijos diegimą Lietuvoje.

Nors tai skamba utopiškai, bet rinkimų rezultatai parodė, kad mūsų tauta vis dar yra mažas vaikas, kurį reikia išmokyti daugybos lentelės. Be stiprios intelektualų, drąsių ir protingų žmonių pagalbos Lietuva niekada neišbris iš korumpuotos politikos liūno.

Artėja Seimo rinkimai. Iki jų dar galima daug padaryti, kad lietuviai suprastų, jog politinis spektaklis ir „real politic“ (tikroji politika) yra du skirtingi dalykai.

Tiems, kam rūpi Lietuva, vertėtų visiems kartu siekti jos švietimo ir tamsos sklaidymo.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai