Giedrius Drukteinis   |   Elegancija.eu   |   2013-07-20

Saldi sėkmė

  
Saldi sėkmė

Kai kitą kartą kąsite „Mars“ šokoladinį batonėlį, nemanykite, kad jo kūrėjus žavėjo Marso planeta – tai tik kompanijos įkūrėjo pavardė. Kai susižersite į savo burną saują „M&M‘s“, sučiulpsite vėlgi dvi jų kūrėjų pavardes: „Mars&Murrie“. Kai pardavėjai sakysite: „Man – „Snickers“, ištarsite mylimiausio „Mars“ kompanijos įkūrėjo žirgo vardą.

Pirmosios pamokos
Franklinas Clarence Marsas (1883–1934) gimė Minesotos valstijoje, JAV, neturtingoje malūnininko ir namų šeimininkės šeimoje. Vaikystėje jis susirgo poliomielitu ir buvo per silpnas, kad galėtų eiti į mokyklą (visą likusį gyvenimą Frankas Marsas sunkiai vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazda). Jo motina, kaip ir dera dorai krikščionei, rūpinosi savo vienturčiu sūnumi ir laukdama iš darbo grįžtančio vyro daugiausia laiko praleisdavo virtuvėje. Būtent ten Frankas išmoko kartu su motina rankomis gaminti saldainius ir kitus saldumynus.
Gaminti karamelinius saldainius iš deginto cukraus (romėnų išrasta „karamelė“ lotyniškai ir reiškia „cukrašvendrė“ ir melasos (šokoladas tada buvo didelė prabanga, ne kiekvienam prieinama) tais laikais buvo sunkus ir ypatingo kruopštumo reikalaujantis darbas, galintis lengvai pavirsti nesėkme, tačiau tais atvejais, kai pavykdavo pagaminti išties skanius saldainius, vaiką apimdavo euforija. Kokybė teikia malonumą visiems – mažasis Frankas šitą pamoką išmoko greitai.
Būdamas devyniolikos, jis pradėjo pardavinėti savo namų virtuvėje pagamintus melasos ledinukus ir minkštus sviestinio kremo saldainius vietinėms parduotuvėms. 1902 metais jis vedė mokytoją Ethel, o po penkiolikos mėnesių, 1904 metais, gimė sūnus Forrestas Marsas. 1910 metais skurdžiai gyvenusi šeima išsiskyrė, nes verslas bankrutavo (pirkėjų netenkino aptirpusių saldainių vaizdas), ir Ethel Mars kaltino savo vyrą nepajėgiant išlaikyti jos ir sūnaus. Teismas priteisė buvusiam vyrui alimentus – 20 dolerių per mėnesį, bet ir tuos Frankas Marsas ne visada išgalėdavo sumokėti.
 
Ketvirtas kartas nemelavo
Po skyrybų ir bankroto Frankas Marsas apsistojo Vašingtono valstijoje ir vedė antrą kartą. Nesėkmė jo neatbaidė nuo saldumynų verslo, jis ir toliau prekiavo saldainiais kaip didmenininkas, tačiau netrukus nusprendė juos vėl gaminti pats. Masiškai gaminti saldainius buvo sunkus darbas, juoba kad ir visus gaminius į popierių ir foliją tais laikais darbininkai vyniodavo rankomis (vyniojimo mašina buvo sukurta tik 1920 metais). F. Marsui pavyko pasiskolinti pinigų, ir jo kompanijoje „Mars Candy Factory“ vienu metu dirbo net 125 darbininkai, o pagaminti saldainiai buvo pardavinėjami visoje vakarinėje JAV pakrantėje. Tačiau tais laikais šaldytuvai dar nebuvo labai paplitę, todėl pagamintus saldainius reikėdavo išnešioti pardavėjams tą pačią dieną. Tai buvo tikras iššūkis, kurio F. Marsas nesugebėjo atlaikyti – ir ši jo kompanija netruko bankrutuoti, o kreditoriai išsinešiojo netgi jo asmeninius daiktus.
 
Sukūrė trečią kompaniją – bankrutavo ir ši... Saldumynų verslas F.Marsui atrodė kaip užkeiktas – jis, žinoma, stengėsi, tačiau trumpas prošvaistes greitai nutraukdavo staigus pardavimų kritimas ir žlugimas. 1920 metais Marsų šeima grįžo į Mineapolį su 400 dolerių santaupų ir pradėjo laimės paieškas ketvirtąjį kartą. Jis įkūrė „Nugat House“ kompaniją, kurios pavadinimas netrukus buvo pakeistas į „Mar-O-Bar“ (dar vėliau kompanija pavirto „Mars, Incorporated“).
Šeima gyveno vieno kambario bute virš gamybos cecho. Kiekvieną rytą Frankas keldavosi trečią valandą gaminti saldainių, kuriuos žmona Ethel išvežiodavo po parduotuves.
 
Šokoladiniai eksperimentai
Netrukus Frankas pradėjo eksperimentuoti su šokoladu, kuris tais laikais daugiausiai vis dar buvo parduodamas gabalais (nors šokoladinis batonėlis buvo sukurtas Anglijoje jau 1847 metais, bet žmonija juos pripažino tik XX amžiuje). Šokoladinius saldainius buvo sunku transportuoti, išlaikant jų formą, nes tuometinėmis technologijomis niekaip nepavykdavo pagaminti tvirtų gaminių. 1923 metais F.Marsas, siekdamas atkurti tuo metu populiaraus šokoladinio kokteilio skonį, sumaišė pieninio šokolado salyklą su riešutais ir karamele, ir šį puskietį mišinį apliejo šokoladu. Tokią kombinaciją jis pavadino „Milky Way“ – toks pavadinimas turėjo pirkėjui pabrėžti, kad tai – pieniško šokolado gaminys. Ir, beje, batonėlio formos – bet kuriuo atveju, „Milky Way“ buvo tiesiog skanesnis nei kiti šokoladiniai saldainiai, o dar šiek tiek ir pigesnis.
 
Ir juos buvo lengva pervežti. Ir žmonės juos pamėgo. Ir vos per vienerius metus F.Marsas pardavė „Milky Way“ batonėlių už beveik milijoną dolerių. Ketvirtas kartas išties nesumelavo.
 
Nespėjo pasimėgauti turtais
1929 metais jis atidarė „Mars“ gamyklą Čikagoje, kurioje tikėjosi rasti padorios darbo jėgos. Ten jis žengė drąsų žingsnį – žadėjo darbininkams didesnį atlyginimą nei įprasta, tačiau darbuotojus pasirinkdavo pats asmeniškai – šokoladinių batonėlių gamyba buvo sudėtingas verslas.
F. Marsas negailėjo ir savęs, ieškodamas naujų skonių. 1930 metais jis sukūrė ir „Snickers“ batonėlį, pavadintą savo mylimo žirgo vardu – ir iš pradžių „Snicker“, beje, buvo gaminami netgi be šokoladinio apvalkalo. Dabar „Milky Way“, „Snickers“ ir „Three Musketeers“ buvo žinomi visoje Amerikoje, nes patogi geležinkelių sistema iš Čikagos leido išvežioti produkciją po visą šalį. 1932 metais „Mars, Incorporated“, nepaisant Didžiosios Depresijos metu dviem trečdaliais sumažėjusių pardavimų, buvo didžiausia Amerikos saldumynų gamintoja, daranti 25 milijonų dolerių kasmetinę apyvartą.
 
F. Marsas ilgai kovojo dėl šio savo turto, gavo jį vėlai, ir mėgavosi juo trumpai. Jis daug kartų įrodė gyvenimui, kad gali įveikti sunkumus, tačiau dabar atėjo laikas įrodyti, kad gali būti turtingas. Visą gyvenimą praleidęs skurde ir negandose, jis pagaliau galėjo gyventi plačiai. Tenesio valstijoje jis supirko daug fermų ir sukūrė milžinišką žirgų veisimo centrą bei hipodromą, pavadintą „Milky Way Farm“ – statyboms buvo išleista milžiniška tais laikais suma – du milijonai dolerių, o centrą statė beveik tūkstantis darbininkų. Deja, pasimėgauti žirgų lenktynėmis jam teko neilgai – 1934 metais Franklinas Marsas mirė nuo širdies smūgio, sulaukęs vos 50 metų.
 
„Mars“ dabartis
Kompanijos valdymas atiteko jo našlei Ethel V. Mars, kuri, nors ir užėmė oficialų „Mars“ prezidentės postą, tačiau verslu visai nesidomėjo, visą laiką leisdama „Milky Way Farm“ hipodrome. Dukrai Patriciai iš antros santuokos verslas taip pat nerūpėjo. „Mars“ kompanijai vadovavo našlės pusbrolis Williamas L. Kruppenbacheris, vienas pirmųjų dar Franko pasamdytų pardavėjų. Jis buvo sumanus žmogus ir išlaikė kompaniją pelningą per visą trečiąjį dešimtmetį. Tačiau kai 1945 metais mirė Ethel Mars, į kompaniją pretenzijas pradėjo reikšti pirmasis ir vienintelis Franko Marso sūnus – Forrestas Marsas. Su jo vardu ir yra siejama didžiausia dabartinė „Mars“ sėkmė.
 
Šiandien „Mars, Incorporated“ – trečia pagal dydį privati Amerikos kompanija, bet ji išlieka gana uždara, o tie, kuriems nusišypso laimė mažoje kompanijos būstinėje netoli Vašingtono miesto, pabrėžia, kad ten ant sienų nekaba nei kompanijos vadovų ar įkūrėjo portretai, o automobilių aikštelėje net nėra atskirų vietų, skirtų vadovams, kaip tai įprasta kitose korporacijose. Tačiau kam reikalinga ta prabanga ar jos demonstravimas? Kiekvienas „Mars“ pelno doleris yra investuojamas atgal į kompaniją. Šiandien „Mars“ turi 33 milijardų dolerių metinę apyvartą („Fortune 100“ sąraše lenkia tokius gigantus kaip „McDonald’s“ ar „Starbucks“), joje dirba 72 tūkstančiai darbuotojų. „Snickers“ ir „M&Ms“ yra patys populiariausi saldainiai pasaulyje (per valandą „Mars“ pagamina 24 milijonus „M&Ms“ saldainiukų), o nuo 2008 metų kompanijai priklauso ir kramtomosios gumos gigantas „Wrigley“.
  

Žymos: Giedrius Drukteinis, Elegancija

Komentarai

Naujausi straipsniai