Vitalijus Balkus   |   2011-03-07

Rinkimai be pasirinkimo. Kur eisime toliau?

  
Rinkimai be pasirinkimo. Kur eisime toliau?
© Redakcijos archyvas
Anot autoriaus, daugiau nei trečdalis balsavusių vilniečių ir kauniečių liko be savo atstovų.

Sena Lietuvos tradicija, kuomet jau kitą dieną po rinkimų pasigirsta nepasitenkinimo balsų choras. Nesvarbu, kad per pastaruosius rinkimus, atrodytų, buvo sudarytos galimybės pasirinkti ne tik iš partinių kandidatų sąrašų, bet ir atiduoti savo balsą pavieniams asmenims ar jų koalicijoms. Nesvarbu, kad savarankiškai kandidatuoti savivaldos rinkimuose dėl tikrai nedidelio užstato ir puikiai įveikiamų kitų reikalavimų išgalėtų iš esmės bet koks aktyvus pilietis.

Nesvarbu, kad be puikiai piliečiams pažįstamų parlamentinių partijų visuose miestuose ir rajonuose dalyvavo bent po dvi su valdžia nesiejamos partijos.
Vis tiek šių rinkimų rezultatai ir vėl taps papildomu argumentu tiems, kurie mėgsta kartoti: „Rinkimai nieko nepakeis“ arba „Ką norės, tą ir išrinks“. Be abejo, atstovaujamoji demokratija yra netobulas valstybės valdymo įrankis. Maža to, atstovaujamosios demokratijos rezultatai kartais būna ne tik netikėti, bet ir katastrofiški. Tereikia prisiminti A.Hitlerio atėjimo valdžion istoriją.
 
Staigmenas mums pateikia visi rinkimai. Todėl visai natūralu, kad galutinis bet kokių rinkimų, kur yra laimėjusieji ir pralaimėjusieji, rezultatas niekuomet nebus sutiktas vienodai palankiai. Tačiau galime pastebėti tai, ką aš pavadinčiau bendru teigiamu ar bendru neigiamu fonu. Koks jis, galima spręsti iš to, ar rinkėjai, kurių favoritai parodė prastus rezultatus, jaučia simpatiją ar antipatiją sėkmingai pasirodžiusiems.
 
Esant nusistovėjusiai daugiapartinei sistemai, rinkėjui sąlyginai artimos dažniausia būna net kelių organizacijų pozicijos, tad vienos jų pralaimėjimas kartais kompensuoja panašių nuostatų besilaikančios kitos organizacijos pergalė. Taip dažnas Europos „žaliasis“ rinkėjas nenusivilia rinkimus laimėjus kairiosios orientacijos partijoms, ir atvirkščiai. Net dvipartinės sistemos (kaip JAV atveju), kuomet partijos sudarytos iš daugelio „srovių“, rinkėjas iš priešingos laimėjusiai partijai stovyklos gali rasti ir teigiamų, ir neigiamų laimėjusių savybių. Taip demokratas gali priimti nuosaikaus respublikono pergalę, tačiau bus labai nusvilęs rinkimų nugalėtoju pamatęs ultrakonservatyvios respublikonų partijos srovės, vadinamosios „Arbatos partijos“, atstovą.
 
Aiški takoskyra matoma tik tarp kraštutinių polių, tačiau teigti, kad tradicinės Europos ar JAV partijos yra identiškos – klaida. Senosios tradicinės partijos turi platų programinių nuostatų rinkinį, apimantį beveik visą aktualią visuomenei problematiką. Pasisakydamos atskirais klausimais – abortų, šeimos politikos, tautinių mažumų, homoseksualų teisių – organizacijos patraukia arba atstumia specifines rinkėjų grupes, kurios nors ir nesudaro didžiosios elektorato dalies, tačiau gali nulemti galutinį rinkimų rezultatą esant aršiai tarpusavio konkurencijai.
Kodėl prisiminiau partijų darbą su specifinėmis rinkėjų grupėmis? Net ir parlamentinių Lietuvos partijų rinkimines programas dažniausia sudaro deklaratyvūs teiginiai, kurių dauguma nebūna paremta praktinių darbų planu ir dažnai pasižymi loginiais prieštaravimais. Vietiniai rinkimai ypatingi tuo, kad nuo pat pirmos dienos išrinktieji tarybos nariai privalo spręsti praktines užduotys. Spręsti vienaip ar kitaip, nepriklausomai, ar centrinė valdžia keičia įstatyminę bazę, ar mokestinę politiką.
 
Kiekviena savivaldybė per vietinius rinkimus tampa savita ir specifine rinkėjų grupe. Tai, kas gyvybiškai svarbu Vilniuje, gali būti neaktualu Šalčininkų ar Akmenės rinkėjams. O politinės organizacijos, nepripratusios spręsti konkrečių klausimų bei neskirdamos vietinių ir nacionalinių rinkimų, kinko populizmo „arkliuką“, pasikliauja partijos asmeniniu lyderių autoritetu, bando laimėti rinkimus primityviai besireklamuodamos.
 
Nieko nuostabaus, kad galutiniai vietinių rinkimų rezultatai bent jau Lietuvos didmiesčiuose sukuria lokalius „mini seimus“, vidiniai procesai kuriuose atkartoja tai, kas vyksta nacionaliniame parlamente. Kuomet parlamentas yra nuolat draskomas vidinių intrigų, kuomet vyksta kompromato karai, kuomet bet koks oponentas traktuojamas kaip mirtinas priešas, kovoje prieš kurį tinkamos bet kokios priemonės, jo vietinė versija (savivaldybė) visuomet bus vertinama nepalankiai. O ypač nepalankiai bus vertinama pralamėjusios ar nepakankamai pasiekusios politinės jėgos tų rinkėjų, kurie jau kitą dieną pradės formuoti minėtą neigiama foną.
 
Tokiu būdu kyla labai pagrįstas klausimas – ar partiniu principu vykstantys savivaldos rinkimai apskritai turi prasmę? Galite man paprieštarauti sakydami, kad jau įmanomas nepartinių kandidatų dalyvavimas ir kad dalis jų ne tik pateko į savivaldybių tarybas, bet ir, kaip Vilniaus atveju, laimėjo rinkimus. Tačiau palyginkime sąlygas, kuriomis veikia partijos ir nepriklausomi kandidatai. Net ir pati nepopuliariausia partija, surinkusi per Lietuvą 1000 narių, kurių dalį tradiciškai sudaro „mirusios sielos“, ir sumokėjusi palyginus nedidelį užstatą, gali dalyvauti rinkimuose bet kurioje šalies savivaldybėje. Ką jau kalbėti apie parlamentines partijas, kurių vien oficialiai pateikiami biudžetai siekia šešiaženkles sumas. Tuo tarpu nepriklausomas kandidatas, net ir puikiai žinomas savo apylinkėje, dažniausiai neturi nei finansinių, nei žmogiškųjų išteklių, leisiančių peržengti privalomą barjerą.
Beje, norėčiau priminti, kad vietiniams rinkimams Lietuvoje taikomas 4 proc. barjeras yra vienas aukščiausių Europoje. To pasekmė – daugiau nei trečdalis rinkimuose balsavusių vilniečių ir kauniečių liko be savo atstovų savivaldybėje.
 
Apeliuoti į tai, kad išrinkus „nepartinę“ A.Zuoko koaliciją buvo pasiektas esminis lūžis savivaldos rinkimų praktikoje yra mažiausia naivu. Veikdami pagal klasikinį lietuviškos partijos modelį, kada sėkmę lemia ne programa, o partijos vado asmeninės savybės, pakankami finansiniai ištekliai ir geras reklamos meno išmanymas, nėra jokios prasmės išskirti šią rinkiminę koaliciją iš likusių partijų, juolab kad šalia A. Zuoko koalicijos mandatų link ėjo visiškai identiškos pagal sandarą ir veiklos principus V.Uspaskich, K.Prunskienės ir A.Paulausko partijos.
 
Savivaldos esmė, kaip minėjau, pirmiausia yra praktinių užduočių sprendimas. Spręstinų problemų ratas ir prioritetai įvairiuose miestuose nėra identiški, o didžiųjų miestų gyvenamieji rajonai turi savo specifiką. Taip Vilniaus Lazdynų, Pilaitės ar Karoliniškių gyventojams ypač rupi, kad šalia jų nebūtų vėl bandoma statyti šiukšlių deginimo gamyklos, sostinės centras dūsta nuo stovėjimo aikštelių stokos, o nutolusių nuo centro N.Vilnios ir Grigiškių gyventojams tenka nuolat spręsti vietinės infrastruktūros problemas.
 
Natūralu, kad geriausias gyventojo atstovas yra tas, išmano savo rinkėjų problemas ir kurį jie betarpiškai pažįsta. Bet čia ir vėl susiduriame su problema, kad net ir savarankiškoms bendruomenėms priklausantys gyventojai iš esmės neturi jokių teisinių svertų paveikti savivaldybės sprendimus. O jei bendruomenė yra tik formali, tuomet miestietis neturi jokio „grįžtamojo ryšio“ su miesto valdžia ir tegali laukti kitų rinkimų, kuomet galima tikėtis nors šiokių tokių pokyčių.
 
Pakanka pasižiūrėti į praėjusių rinkimų rezultatus, kad suprastume – piliečių atstovavimas savivaldos institucijose yra nepakankamas, per de facto partinius rinkimus vykstanti būsimų miesto vadovų atranka – ydinga, o išrinktų atstovų atšaukimo mechanizmo stoka paverčia mandatą indulgencija. Taip Vilniuje vienas tarybos narys atstovauja 3600 rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, tuo tarpu Lazdijuose – tik 466. Aklaviete? Tikrai ne.
Norint savivaldą reformuoti taip, kad ji atitiktų gyventojų poreikius, vertėtų čionai perkelti nacionalinio parlamento rinkimų nuostatas, pagal kurias bent dalis atstovų būtų renkama vien pagal vienmandatį principą. O jei tai dar būtų tiesioginiai seniūnų rinkimai, tuomet butų galima sudaryti puikų junginį iš vienmandatininkų seniūnų, gerai išmanančių savo apylinkės ar gyvenamo rajono reikalus, ir politikų, kurie būtų pasiruošę veikti viso miesto ar rajono mastu. Tiesioginiai mero rinkimai dar sustiprintų piliečių galimybes aktyviai dalyvauti miesto valdyme.
 
Tenka dažnai išgirsti nuomonę, kad mūsų piliečiai esą nepasiruošę atsakingai rinkti savo atstovus, yra pernelyg lengvai įtakojami ar tiesiog nenori to daryti. Be abejo, nūdienos visuomenė nėra tokia hiperpolitizuota kaip prieš 20 metų, kuomet pirmas gatvėje sutiktas žmogus galėjo nesipainiodamas išvardinti visus Aukščiausios Tarybos narius. Tačiau net ir tas, kuris sunkiai suvokia didžiosios politikos peripetijas, puikiai mato, kas darosi jo kieme. Jis puikiai pažįsta, kas iš aktyvių ir visuomeniškai nusiteikusių kaimynų padėjo „pramušti“ stovėjimo aikštelę, privertė perskaičiuoti administravimo mokesčius ar organizavo paprasčiausią talką. O būtent to ir reikia tinkamai tvarkant kasdienį gyvenimą.
 
Tikiu, kad ateis laikas, kuomet mes apskritai nekalbėsime, ar tikslinga ir toliau savivaldas formuoti atstovaujamos demokratijos principu ir suteikti joms tiek teisių, kiek jos nori. Techninės galimybės kai kur jau leidžia rinkti nacionalinius parlamentus ar dalyvauti referendumuose, tad visai natūralu, kad elektroninio balsavimo modelis, pritaikytas savivaldoje, gali perkelti daugelio klausimų sprendimą tiesiogiai miestiečiams. Tačiau kol taip nėra, reikia siekti, kad atstovaujamoji demokratija būtų verta „demokratijos“ pavadinimo.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai