Ridas Jasiulionis   |   ATGIMIMAS   |   2013-01-29

Patriarcho klaida

  
Patriarcho klaida

Kalbėdamas apie dalies TS-LKD rėmėjų praradimą, prof. V.Landsbergis savikritiškai sakė: „nuvylėme“.

TS-LKD tarybos posėdyje partijos Politikos skyriaus pirmininkas, europarlamentaras, pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis kritikavo kasdienę partijos laikyseną per visus ketverius darbo valdančiojoje koalicijoje ir Vyriausybėje metus. Jo teigimu, partija prisidėjo prie to, kad Lietuva pateko į pavojingai blogą situaciją, nes valdžioje atsidūrė „visai neatsparūs arba linkę pasiduoti“. „Nebuvome pakankamai geri“, – solidariai ir sau dalį kaltės už nelaimėtus rinkimus prisiėmė labiausiai patyręs Lietuvos politikas. Tradiciškai profesorius supeikė partijos viešuosius ryšius – nesugebėjimą kalbėtis su žmonėmis net darant teisingus sprendimus. V.Landsbergis kritikavo, jog TS-LKD atstovai nepaaiškindavo visuomenei apie partijos poziciją tam tikrais klausimais ir apie daromus kompromisus koalicijoje.
Panaši savikritika yra profesoriaus pamėgtas partinių susibūrimų žanras, duodantis peno spaudai, liudijantis policentrinę partijos vadovybės sąrangą, diskusinę jos prigimtį. Paprastai V.Landsbergio pastabos priimamos neskausmingai ir didelių konfliktų nei partijoje, nei jos vadovybėje nesukelia, nes būna labiau susijusios su raiškos, viešųjų ryšių klaidomis, o ne vertybiniais apsisprendimais. Šiųmetinė partijos viešųjų ryšių kritika yra gana paradoksali, nes nemažai komentatorių kaip tik pastebėjo, kad konservatorių rinkimų agitacija šiemet buvo profesionali ir pakankamai sėkminga, išskyrus vieną kitą ribų peržengimą socialiniuose tinkluose.
 
Galbūt dėl to prof. V.Landsbergis nurodė ir dar vieną, vertybinę, TS-LKD klaidą – jos poziciją dėl rezonansinės pedofilijos bylos. Nors ir gana aptakiai, jis paaiškino, kodėl maždaug 50 tūkst. partijos rėmėjų šį kartą pasirinko balsuoti už „Drąsos kelią“: „Dėl nejautrumo ne tik vieno ar kito žmogaus likimo atžvilgiu, bet ir dėl to, kaip žiūrima į absoliučiai neklaidingą, o gal kartais klystančią teisėsaugą. Nuvylėme dalį partijos rėmėjų ir paskatinome juos protesto balsavimui.“
 
Iš tikrųjų profesoriaus patirtis ir nuojauta, prasidėjus šiai istorijai, nepadėjo jam jautriai įvertinti sudėtingos kovos dėl vaiko globos bylos. Nesurinkęs pakankamai informacijos (o gal suklaidintas – kieno!?), pasikliovęs vienos ginčo šalies skleidžiamais prasimanymais apie kitą ginčo šalį, profesorius parašė straipsnį „Kur antra mergaitė?“, kuris ir suorientavo dalį jo partijos rėmėjų iš pradžių į Klonio gatvės budėjimus, o vėliau ir į kitos partijos rėmėjus. Ilgainiui paaiškėjusios faktinės to rašinio klaidos – stebėtinai grubios.
 
Gali būti, kad prie tokio teksto atsiradimo prisidėjo išankstinis V.Landsbergio nepasitikėjimas didžia dalimi sovietijoje susiformavusiu nepriklausomos Lietuvos prokurorų ir teisėjų korpusu.
Gali būti, kad profesorius turi pakankamai asmeninių priežasčių tokiam nepasitikėjimui. Tačiau rašydamas atsišaukimo žanro tekstą jis privalėjo pasitikrinti faktus. Bylą tyrę prokurorai tuo metu jau buvo nustatę, kad paskutiniame D.Kedžio skleistų kaltinimų etape atsiradę jo dukters „liudijimai“ apie pusseserės išnaudojimą neturėjo pagrindo.
Vis dėlto profesorius teisus – labiausiai toje situacijoje jam pritrūko ne publicisto profesionalumo, o žmogiško jautrumo. Visų pirma – jautrumo nužudytos „antrosios mergaitės“ motinos atžvilgiu. Šlykščios paskalos apie velionę paskleistos nepasivarginus surinkti patikimų žinių. O taip pat – ir jautrumo situacijai, kai tėvas vardan abstrakčios „tiesos“ viešindamas savo globojamos dukters savadarbius „parodymus“, padarė žalą visai vaiko ateičiai. Savikritika yra gėris dėl to, kad gali padėti atrasti tikrąsias padarytos klaidos priežastis. Jų įsisąmoninimas paprastai apsaugo nuo klaidų kartojimo.
 
 
 
  

Žymos: Politika, Lietuva

Komentarai

Naujausi straipsniai