Margarita Narvydaitė   |   2010-10-28

Pakalbėkim... apie orą

  
Pakalbėkim... apie orą Autorė yra savatraščio bei portalo Tiesa.com vyriausioji redaktorė.

Svarstydami, kodėl žmonės migruoja, dažniausiai lyg teisindamiesi vardijam visokias politines, socialines, ekonomines priežastis. Persekiojimas, nedarbas, žinoma, rimti baubai. Siekis įgyti patirties profesinėje veikloje ar išmokti kalbą – alternatyvūs pasiteisinimai, bet ši grupė jau priskirtina prie besivaikančių plačiojo pasaulio tuštybės. Ar tikrai doram lietuviui– jei tik negresia būti nukirsdintam už politines pažiūras ar netradicinę pakraipą ir vien tik todėl, kad turi darbą – privalu arklu kedenti savo gimtus dirvonus?

 
Sekmadienį pagaliau sutikau senai matytą draugą, kuris prieš keletą metų vedė lietuviško kraujo turinčią argentinietę ir, simboliškai išpardavęs savo kuklų turtą bičiuliams, emigravo ten, kur saulė dangumi ritinėjasi 365 dienas per metus.
 
Jiedu, beje, vienas kitą atrado Lietuvoje. Ji čia buvo atkakusi susipažinti su protėvių žeme, kalba ir papročiais. Vilniuje meniškos prigimties porai ir patiko, ir klojosi gerai. Bet po vestuvių jiedu nutarė gyventi Argentinoje. Kodėl? Todėl, kad ten geresnis oras!
 
Va, čia tai vėjo pamušalas, ar ne?
 
Mūsų žiemos
Sąlyginai giedrą lietuviško rudens dieną mudu vaikštinėjome po Vilniaus senamiestį ir šnekučiavomės apie šį bei tą – nieko pernelyg rimto, apie viską bendrais bruožais, kad spėtume susižinoti, kas svarbiausia.
 
Be to, kad užsiželdino barzdą ir ėmė lankytis sinagogoje, buvęs kolega (kartu dirbome viename laikraštyje, jis – fotografas) manęs niekuo nenustebino. Lotynų Amerika jo nepakeitė, ir joks nušvitimas, didysis atradimas nei nusivylimas neištiko.
 
Tik, sakyčiau, jis tarsi išsilukšteno. Tarsi nusimetė tuos kilogramus rūbų, kuriais mes čia esame priversti apsikarstyti vos įrudenėjus ir kartu su slogia nuotaika tampytis ant kupros iki pat gilaus pavasario. Žodžiu, tapo, sakyčiau, dar labiau savimi.
 
Kai paklausiau, kaip jaučiasi grįžęs – be jokio manieringumo atsakė, jog jau trečią dieną džiūgavo, kad kišenėje guli bilietas atgal (visai nesenai jiedu su žmona persikėlė į Boliviją). „Šita pilkuma manęs neįkvepia“, – šypsojosi barzdota šypsena.
Ir aš jį puikiai suprantu. Net jei nesi fotografas, kuriam šviesa reiškia gal kiek daugiau nei tau, nes lemia jo darbo kokybę, slogiai plokščias, beformis, pilkas vaizdas yra tikrai užknisantis.
 
Bet pati sau nustebau štai dėl ko – kaip, vis dėlto, mes sugebame prisitaikyti, susitaikyti ir nebematyti, nesureikšminti fakto, kad štai nuo šiol paprasčiausiai sulįsime į savo kiautus, miestai ir kaimai apmirs, vieni pralauks, pradirbs, o kiti paprasčiausiai pragers tuos ilgus, tamsius, šaltus mėnesius.
 
Medžiai ir paukščiai
 
Tomas (toks draugo, apie kurį rašau, vardas) lyg tarp kitko prasitarė: „Žinai, gal nepatikėsi, bet ten, kur mes dabar gyvenam, kas rytą pusryčiaudami stebime banginius.“ Aš išsižiojau: „Kokius dar banginius?“ „Na, tuos, su fontanais!“ – jau atsisveikinimui spausdamas glėbyje juokėsi jis iš tokios nuostabos. Ir, degant raudonai šviesoforo šviesai, žvaliai nukulniavo per sankryžą.
 
Tą akimirką pagalvojau, kad kai kurie iš mūsų – medžiai, giliai įleidę šaknis į savo žemę, plikomis šakomis išdidžiai stovintys šlapdriboje ir vėl sužaliuojantys lyg niekur nieko. O kiti – paukščiai, niaukiantis dienoms pakeliantys sparnus ir išskrendantys ten, kur saulė šviečia ryškiau.
Ir kaip nuostabu, kad taip yra. Tik pagalvokite, kaip jūsų šalyje būtų nuobodu be tų vietinių „medžių“ ir be tų egzotiškų „paukščių“.
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai