Stanislovas Kairys, savairaštis ATGIMIMAS   |   2012-08-28

Neperšokęs per griovį...

  
Neperšokęs per griovį...

Prieš 25 metus pradėta laisvos Lietuvos kūryba iki šiol nebaigta. Gal nebus per garsiai pasakyta, kad praėjusią savaitę iškilmingai paminėtos dvidešimt penktosios Lietuvos Laisvės Lygos (toliau – LLL) prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje surengto mitingo, kuriame pirmą kartą buvo garsiai įvardyta, kad 1939 metų rugpjūčio 23 dieną Sovietų Sąjungos ir Vokietijos pasirašytas paktas ir slaptieji protokolai buvo nusikalstamas aktas, metinės nukėlė mus į tą laiką, kai buvo žengtas pirmas žingsnis į Lietuvą, kurioje mes dabar gyvename.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija, su nuoširdžia pagarba pripažįstant jos signatarų žygdarbį, gal labiau laikytina valstybės tęstinumą įtvirtinančiu aktu. Tuo tarpu būtent LLL surengtas mitingas, vaizdžiai tariant, tapo tuo plyšiu sovietinio okupacinio režimo lede, pro kurį nebesustabdomas ledonešis atnešė į Lietuvą laisvės pavasarį.
Tačiau jeigu ir toliau remsimės metų laikų analogija, tai teks pripažinti, kad dabar Lietuvoje – įpusėjęs ruduo. Retkarčiais švysteli saulė, o šiaip sužvarbę murdomės klampynėje.
 
1949 m. Deklaracijoje jos signatarai, cituoju vieno jų, Adolfo Ramanausko–Vanago, dukters Auksutės žodžius, parodė „politinę išmintį, valstybinį brandumą, nepalaužiamą tikėjimą laisvos Lietuvos ateitimi, kilnų įsipareigojimą laisvės ir demokratijos vertybėms“. Tokį patį tikėjimą išsaugoję ir kilnių siekių vedami LLL aktyvistai, pasak jų lyderio Antano Terlecko, buvo tikri, kad „atgavus nepriklausomybę viskas savaime susiklostys“.
 
O ar susiklostė?
 
Galima suprasti, kodėl vos keletą metų gyvenant nepriklausomoje Lietuvoje, apie 1995 m., vienas garsus menininkas, vykdydamas valstybinį užsakymą įamžinti laisvės kovotojų auką, nusižengė iš karto keliems tuometiniams Lietuvos Republikos įstatymams ir savo meistrams už darbą mokėti dabar jau plačiai žinomu „vokelių“ būdu. Nespėta dar tuomet išmėžti sovietinio absurdo iš mūsų naujai kuriamo teisyno. Bet valstybės vadovai ir užsienio delegacijos dabar turi kur padėti gėlių pagal protokolo reikalavimus!
Tačiau kodėl į trečią dešimtmetį įžengusios laisvos Lietuvos piliečius prieš artėjančius Seimo rinkimus visokiems gatvių ir kiemų politikams bene lengviausia savo pusėn patraukti garsiai šūkaujant, kad mūsų šalyje labiau už viską trūksta teisingumo – suvokti sunku. Galima tik manyti, kad iš tiesų to teisingumo – ne per daugiausia. O jeigu politikos avantiūristai ir perlenkia lazdą sąmoningai tirštindami spalvas, tai kaip paaiškinti, iš kur žmonės semiasi tiek pykčio jų pačių rinktos valdžios adresu?
 
Nesunku suprasti, kad vienas strateginių imperinio mąstymo nesikratančių Kremliaus valdovų tikslų – įrodyti pasauliui, jog nuo „motinos Rusijos atskilusios imperijos pakraščių valstybėlės“ taip ir „neįvyko“. Tačiau tai suprasdami kartu turime ir pripažinti, kad Lubiankos analitikai sugebėjo tiksliai įvertinti mūsų nebrandžios visuomenės silpnybes.
 
Po ketverių metų į Lietuvą grįžusio ambasadoriaus prieš mėnesį klausiau, kokius ryškiausius pokyčius per tą laiką jis aptiko grįžęs namo. Atsakymas nebuvo netikėtas: per tą laiką mūsų visuomenė dar labiau susipriešino.
 
Tad nori nenori tenka daryti išvadą, kad esminė ne tik Lietuvos Laisvės Lygos aktyvistų, bet ir visų mūsų klaida prieš daugiau kaip dvidešimt metų buvo įsitikinimas, jog visiems lygiai teisinga valstybė gali susikurti savaime, kad įsipareigojimas laisvės ir demokratijos vertybėms būtinas tik politikams, o piliečių dauguma gali ramiai nusišalinti nuo mūsų visų valstybės kūrimo sutelktomis pastangomis.

  

Žymos: Stanislovas Kairys

Komentarai

Naujausi straipsniai