Kristoforas Fjallssonas   |   2011-03-02

Laiškas iš žiemiško Vilniaus

  
Laiškas iš žiemiško Vilniaus
© D.Dokšaitė
Šią žiemą Vilnius pragariškai žvarbus!

Jau seniai nebuvau matęs savo vaikystės miesto žiemą. Vilniuje gyvenau būdamas vaikas ir paauglys, paskui išvažiavau gyventi kitur. Ir grįždavau aplankyti jo visada vasarą, pavasarį ir rudenį. Bet ne žiemą. Daug ką buvau pamiršęs.

="text-align: left">Kokia šalta šiemet žiema! Atskridau iš Kopenhagos, kur irgi nešilta, bet, Dieve mano, koks pragariškai žvarbus Vilnius! Draugai linguoja galvas ir sako, kad čia jau tokia trečia žiema iš eilės. Ryte žiūrėdavau pro viešbučio langą ir laukdavau taksi, o jo kaip nėr, taip nėr... Pasirodo, rytą mieste neužsiveda šimtai automobilių. Pirmą dieną bandydavau visur apeiti pėsčias, bet šią žiemą tai buvo labai nevykęs sumanymas: nepaisant savo pusiau švediško kraujo, pasirodo, nesu vikingas, sušalau vos perbėgęs pusę Gedimino prospekto ir įlindau į prekybos centrą laukti automobilio.
 
Bet šaltis nuo miesto nepriklauso. Nepriklauso ir nuo jo žmonių – tai ne jų kaltė. O žmonės man pasirodė labai, labai šilti. Šiltesni, nei tada, kai aš gyvenau mieste daugiau kaip prieš dešimtmetį. Tuomet daugelis atrodė tokie susikaustę, nepatiklūs ir labai įtarūs. Dabar žmonės ramesni ir labai geranoriški. Atpažįsta, kad esu iš užsienio, nes, sako, labai daug šypsausi. Bent jau daugiau, nei aplinkiniai. Bet ir vietiniai žmonės tikrai šypsosi daugiau, nei anksčiau šypsodavosi.
 
Man patinka, kad Vilniuje niekas nebekreipia dėmesio į užsienietį. Tiesa, į mane kreipiasi angliškai, bet kai atsakau lietuviškai, niekas nekelia antakių, nesistebi ir neprašo paaiškinti, kaip čia taip yra, kad aš, ne lietuvis, moku vietos kalbą.
 
Nebūsiu pirmas pastebėjęs, kad lietuviai tapo neblogais vairuotojais – prisipažinsiu, anksčiau pagalvodavau, kad geriau vairuoti Pakistane arba Nigerijoje, nei Lietuvoje (nes taip per kraštus liejosi beribė agresija ir tiesiog gyvuliškas noras terorizuoti ir pralenkti – bet kuriuo būdu – moterį prie vairo). Dabar moterų prie vairo tiek pat, kiek vyrų, o kartais atrodo, kad net daugiau. Ir nieko jos nebijo, o kai skuba, vežioja vaikus į mokyklas ir darželius, tai yra ne mažiau užsispyrusios ir drąsios prie vairo, nei jų kolegės Amerikoje ar Anglijoje.
 
Aplankiau daug draugų ir pažįstamų, susitikau ir su jų bičiuliais – ir, turiu pastebėti, tie susitikimai nebe tokie, kaip būdavo mano jaunystėje: be saiko beveik niekas negeria, apie vienuoliktą visi pradeda žiūrėti į laikrodžius ir vis prisiminti, kad jiems rytoj – į darbą.

Žinote, ką dar pastebėjau? Kad ne tik butai ir namai vis gražesni, bet ir vis panašesni į vakarietiškus būstus pagal tai, kaip daug juose atsiranda visokių afrikietiškų kaukių, australietiškų bumerangų, indiškų dramblių ir kitokių iš tolimų kelionių parsivežtų lauktuvių. Stebėjausi, kiek Vilniuje atsirado visokių mišrių šeimų (dar daugiau, kaip suprantu, tokių šeimų už Lietuvos ribų, kur nors Anglijoje ar Airijoje), kur vaikai kalba keliomis kalbomis, gyvenę keliose šalyse ir yra lietuviai, bet nebe ta prasme, kurią pripažįsta daugelis senosios kartos žmonių.
 
Dar prieš dešimtį metų dažnai mane pataisydavo, kai ką nors pavadindavau lietuviu vien todėl, kad žmogus gyvena Lietuvoje, yra jos pilietis ir moka lietuviškai. „Bet jis lenkas, ne lietuvis,“ sakydavo. Ir patikslindavo: „Lietuvos lenkas, aišku, ir lietuviškai kalba gerai.“ Tą patį ir apie rusus sakydavo. Arba apie žydus, kas man visai buvo keista, nes mano švediškai amerikietišku įsitikinimu, žydas yra ne tautybė, o religija.
 
Bet nesuprantamas buvo ir tas rusų arba lenkų išskyrimas, suskirstymas į žmones lietuviškom pavardėm ir nelietuviškom, ir kad tai turėjo įtakos tam, kokį draugų ratą renkiesi, su kuo bendrauji ar ką myli. „Bet jo žmona tai lenkė,“ – kalbėjo dar prieš dešimtį metų draugai Vilniuje apie labai gražiai gyvenantį bendrą pažįstamą. Tai, jų akimis, buvo lyg ir tamsesnė dėmė to vaikino biografijoje.
 
Dabar niekas taip nebesako, bent jau jaunesnė karta. Arba galbūt mano pažįstami nesako, nes, esu tikras, nesusipratimų yra daug ligi šiolei: vien ginčai dėl pavardžių rašymo man atrodo kaip nesusipratimas, bet nekomentuoju, nes bijau ką nors kaip nors įžeisti, ir džiaugiuosi slapčia, kad mano vardas ir pavardė neturi nė vienos nelietuviškos raidės, išskyrus „F“, kurios pačios vyriausios kartos žmonės net neištaria: iš vaikystės dar prisimenu močiutes, kurios sakydavo „plomasteris“ ir „pilmas“, nes raidė „f“ joms buvo svetima ir nepažįstama.
 
Būdamas Vilniuje dar kartą supratau, koks jis gali būti beprotiškai gražus. Žiūrėdamas į miesto panoramą iš Subačiaus gatvės, arba iš kitos pusės – pro penkto aukšto langus Teatro gatvėje, irgi atsisukusius į senamiestį, į visas tas bažnyčias, spindinčias rudu ir raudonu mūru ir baltu bei grietinėlės spalvos tinku, žybsinčias aukso kryžiais giedro žiemos dangaus fone, galvojau, kad, velniai rautų, čia tiesiog viskas pernelyg tobula, pernelyg gražu, pernelyg išlaižyta... Bet galbūt pernelyg tobula nebūna? Ir vis tiek labai norėčiau čia vėl gyventi, nes stovėdamas ir žiūrėdamas į vaikystės miestą jaučiausi, lyg mane angelas būtų apkabinęs per pečius ir dar švelniai sparno plunksnomis kutentų skruostą. Gal kada nors man tai pavyks.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai