Renata Skardžiūtė-Kereselidzė, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2011-05-25

Kainos: kodėl viskas brangsta?

  
Kainos: kodėl viskas brangsta? Daugeliui žmonių maistas tampa per brangus.

Pasaulio banko duomenimis, nuo praėjusio birželio daugiau kaip 44 milijonai žmonių visame pasaulyje buvo nustumti į skurdą vien dėl išaugusių maisto kainų. Maisto trūkumas ir didėjančios kainos gali sukelti pasaulinius neramumus.

Jungtinių Tautų Organizacija ragina imtis veiksmų, kad nepasikartotų riaušių banga. Nestabiliuose Viduriniuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje tai būtų ypač pavojinga. „Nepasiturintys žmonės yra priversti išleisti didesnę dalį savo mažų pajamų maistui, tad jie valgo mažiau, rečiau ir kartais renkasi ne tokius maistingus produktus“, – aiškina Marcas Olivieris Hermanas iš „Oxfam“ organizacijos. Kol kas teikia vilties, kad šie žmonės nebuvo nustumti visiškai už skurdo ribos.
Geras šiemetinis derlius Afrikoje padėjo išlaikyti kai kurių pagrindinių produktų – tokių kaip kviečiai, ryžiai – stabilias kainas. Tačiau pasitikėti vien geru oru pavojinga, o nestabdomi infliacijos procesai gali sukelti rimtą maisto trūkumą kai kuriose besivystančiose šalyse. Paskui dažnai prasideda neramumai. Tai jau parodė masiniai protestai, peraugę į riaušes dvidešimt penkiose šalyse 2008-aisiais.
 
Maistas tampa per brangus
 
Daugeliui žmonių maistas tampa per brangus ir, net jei šiandien jie gali išsilaikyti, vien laukimas ir nežinomybė dėl ateities kuria įtampą. Protestai Egipte šią žiemą taip pat buvo išprovokuoti skurdo ir socialinės neteisybės, o pagrindiniai egiptiečių reikalavimai taip pat buvo socioekonominiai, įskaitant aukštą nedarbą, žemus atlyginimus ir tas pačias augančias maisto kainas. Kaip teigė Pasaulio banko prezidentas Robertas B. Zoellickas, augančios kainos „nebuvo pirminė priežastis“, sukėlusi dabartinį chaosą Viduriniuosiuose Rytuose, bet tai neabejotinai tapo „sunkinančia aplinkybe, kuri gali tapti kur kas rimtesnė“.
 
Ragina neuždaryti sienų
Prieš daugiau nei savaitę įvykusiame JTO Maisto ir žemės ūkio organizacijos susitikime JAV sekretorė Hillary Clinton paragino pristabdyti kainas ir padidinti žemės ūkio produkciją. „Mes negalime vis grįžti prie gelbėjimo iš kritinių situacijų“, – kalbėjo sekretorė. Pagalba ištikus „maisto krizei“, kaip moderniai vadinamas badas, kainuoja gerokai daugiau nei prevenciniai veiksmai – tiek pinigine, tiek ir sveikatos bei gyvybių prasme. Viena iš rimtesnių klaidų (žiūrint pasaulio mastu) buvo uždaryti sienas ir uždrausti eksportą.
 
Tai buvo daroma tiek 2008-aisiais, tiek dabar. Rusija įvedė draudimą eksportuoti grūdus praėjusių metų rugpjūtį, reaguodama į prastą grūdų derlių, kai sausra išdegino iki trečdalio kviečių pasėlių šalyje. Ukraina pasirinko panašią, bet kiek švelnesnę priemonę – eksporto kvotas grūdams.
 
H.Clinton įspėjo, kad tokia „neprotinga“ politika dar labiau pakelia kainas, skatina kaupimą ir panišką pirkimą, o žemdirbiams neapsimoka gaminti daugiau nei suvartojama šalyje. Tiesa ta, kad palikus atviras sienas ir neatsiribojus nuo pasaulinės žemės ūkio produktų rinkos, šalies kainos tampa labiau priklausomos nuo svyravimų visame pasaulyje. Tad drausdami eksportą politikai tam tikra prasme apsaugo savo piliečius. Kita vertus, susitraukusioje pasaulinėje rinkoje kainų svyravimai įsibėgėja dar labiau, ir besivystančios šalys pasmerkiamos krizei.
 
Vyriausybei – svarbus vaidmuo
Maisto kainos pasaulyje didėja dėl įvairių veiksnių, tačiau „Oxfam“ organizacija nurodo svarbiausius – tai nacionalinių vyriausybių klaidos, privataus sektoriaus interesai ir susiklostę dėsningumai daugelyje šalių. Viena didžiausių klaidų, pasak Marco Oliverio Hermano, yra per mažas dėmesys smulkiesiems žemdirbiams ir žemės ūkio sektoriui apskritai.
 
Kalbant apie vyriausybės klaidas, dėmesys dažnai nukrypsta į Indiją, kur alkio klausimas išlieka ypač opus. Nors jos ekonominiai pajėgumai nuo 1990 iki 2005 m. padvigubėjo, ekonominė plėtra vyko netolygiai. Daugiausiai dėmesio buvo skiriama paslaugų sektoriui ir miestams. Per šį laikotarpį alkstančių žmonių skaičius išaugo 65 mln. – daugiau nei yra gyventojų Prancūzijoje. Šių metų duomenimis, ketvirtadalis pasaulio alkstančiųjų gyvena Indijoje, ir dėl to ekspertai verčia kaltę vyriausybės trumparegiškumui.
 
Vis dėlto, yra ir sėkmingų pavyzdžių, vienas jų – Brazilija. Jos prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva 2003 m. inicijavo programą „Jokio alkio“, pagal kurią buvo sukurti socialinio saugumo tinklai, mažinamas nedarbas, o vargingiausioms šeimoms mokamos išmokos, kad jos galėtų nusipirkti maisto. Pasisekimas buvo didelis – nuo 2005 iki 2009 m. alkstančių žmonių skaičius sumažėjo trečdaliu. Šalis pasiruošusi maisto krizėms, nors jos ekonominis augimas nėra ypač spartus.
 
Iš tiesų, Brazilijos pavyzdys – tai gera žinia besivystančioms šalims: ekonominis augimas nėra kokia nors panacėja, ir maisto kainų stabilumas nuo jo nepriklauso. Net ir lėčiau augančios šalys gali užtikrinti gerovę savo piliečiams – jei turės gerai parengtas ir tinkamai įgyvendinamas valstybines programas.
 
Kova su klimato kaita irgi kelia kainas
Privatus sektorius turi didelės įtakos skurdui – stambios kompanijos gali investuoti daugiau, nei besivystančių šalių vyriausybės galėtų kada nors sau leisti. Bent keturiasdešimt penkios privačios kompanijos yra pareiškusios norą investuoti daugiau kaip 2 milijardus JAV dolerių į Afrikos žemės ūkį per ateinančius trejus–penkerius metus, praneša „Informa Agra“. Tačiau tai nebūtinai rodo, kad besivystančios valstybės iš to labai daug uždirbs.
 
Etiopija prieš porą mėnesių pagal panaudos sutartį Indijos kompanijai išnuomojo 2500 kvadratinių kilometrų derlingos žemės – vos už 150 svarų (mažiau nei 600 Lt) per savaitę. „Tai labai gera žemė. Tai gana pigu. Tiesą pasakius, labai pigu. Mes neturime tokios žemės Indijoje. Nėra to, kas čia neaugtų“, – kalbėjo projekto vadovas Karmjeetas Sekhonas. Tačiau kol kompanija „Karuturi Global“ planuoja būsimą pelną, vietiniai gyventojai yra priversti išsikelti ir užleisti žemę investuotojams.
 
Nors tarptautinė bendruomenė išreiškė susirūpinimą, privataus sektoriaus interesus skatina ir iš pirmo žvilgsnio nekaltos tarptautinės programos, tokios kaip auganti biokuro gamyba. Štai vien Europos Sąjunga užsibrėžė iki 2020-ųjų pasiekti, kad 10 proc. transporto naudotų atsinaujinančius išteklius, iš kurių 90 proc. būtų biokuras. Tačiau su klimato kaita kovojančios šalys ir organizacijos, pasiryžusios investuoti į biokuro gamybą, nepagalvojo apie šalutinius padarinius. Ši programa tiesiogiai veikia maisto kainų augimą ir skatina žemės grobstymą besivystančiose šalyse, nes verslininkams siunčiama labai aiški žinia, kad ateities investicijoms krypstant į biokurą, žemė taps labai paklausia preke. Naujausias Pietų Korėjos pirkinys Madagaskare – dirbamos žemės – sukėlė diskusijų, kaip žemė galėtų būti apsaugota nuo grobstymo. Tuo labiau, kad tai susiję ne tik su žeme, bet ir vandeniu, būtinu ne tik derliui, bet ir išgyvenimui. ES svarstoma, ar nebūtų verta sumažinti užsibrėžtą tikslą biokurui bent 10 proc.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai