Vilis Normanas   |   2011-04-25

Interneto komentarai – vieta išsimėžti ir nesusitikti

  
Interneto komentarai – vieta išsimėžti ir nesusitikti

Interneto komentarai yra nesibaigianti diskusijų tema. Vieni juose įžvelgia vos ne grėsmę žmonijos išlikimui, kiti sako, kad tai tik neapykantos pilnų žmonių pasireiškimo vieta, treti tvirtina, kad niekur taip gerai negali atsiskleisti tikrasis – taigi daugialypis – žmonių veidas.



Lietuviai neturi tokių švenčių, per kurias galėtų susitikti visi – ir emigrantai, ir čia gyvenantys. Mūsų tauta paprasčiausiai dar nesuprato, kad gyvena ne vienoje – etniškai apibrėžtoje – žemėje, bet visame pasaulyje. Gal dėl to vis dar nebandoma tam tikrų tautai ir šaliai svarbių datų paversti bendro susitikimo dienomis.

Internetas - erdvė neapykantai lieti
Internetas tokiame kontekste tampa svarbiausiu bendravimo įrankiu. Tai vieta, kurioje mes iš tiesų galime pamatyti, kokie yra viso pasaulio lietuviai. Čia turbūt apskritai yra vienintelė erdvė Visatoje, kur tai įmanoma.
 
Ir ką gi mes čia regime? O reginys pranoksta fantaziją. Tiek daug, tokios koncentruotos, sąmoningos ir šlykščios neapykantos nesutiksi jokioje gatvėje, jokiame mieste, jokioje erdvėje. Nekenčiama dažniausiai visko. Kiekvienas žmogus apšaukiamas išsigimėliu, kiekvienas nutikimas – iškrypimu. Visiškai transgresiškas komentarų turinys kartojasi kasdien. Tai lyg užsikirtusi plokštelė, skleidžianti vien bjaurų girgždesį.
 
Bandoma aiškinti, jog komentarų būna įvairių, jog ne visi blogo linki. Absurdiška, kai iš to kuriamos mokslinės teorijos, kaip tai daro istorikas Aurimas Švedas savo knygoje „Lietuvio autoportretas: intelektualinė provokacija“.
Neužtenka pasakyti (arba tiksliau – tai nieko nesako), kad Lietuva yra jauna šalis ir dėl to mes tokia super jausmingi ir emocingi, tokie karštakošiai, tokie pikti. Interneto komentarai nepriskirtini jokiai neva „nenormaliai“ psichologinei būsenai ar nuokrypiui nuo tam tikrų rėmų. Komentarai – tai unikalus reiškinys, kuriame atsispindi visiems bendras nežinojimas, koks diskursas (kalbėjimas) turėtų mus vienyti.
 
Tikrieji jausmai - tik iliuzija 
 
A.Švedas teisingai pabrėžia, kad mūsų tapatybė neaiški, bet juk ne dėl neaiškios tapatybės žmonės nesutaria. Tarkim, čigonai net negalėtų svajoti apie aiškią tapatybę, bet jų bendrumas stiprus, jie puikiai susikalba savo kalba, kurioje tėra kiek daugiau nei tūkstantis žodžių.
Mes nežinome – kaip mums susikalbėti. Gerbti ir niekinti save?
 
Komentarai aiškiai sako viena: mes nieko taip netrokštame kaip bendravimo, todėl galėdami tai daryti perdegame, mėžiame iš savęs visą brudą, aiškiai perdedame, aiškiai taip negalvojame, kaip rašome.
Čia tiktų analogija su mažu vaiku, kuris nesugeba užmegzti normalių santykių išorinėje realybėje, todėl radęs savo dirbtinę moduliaciją (artificial avatar) internete, stengiasi bet kuriuo atveju sukelti kitų susidomėjimą savimi, parodyti tai, ko niekur negali rodyti. Jis stengiasi sukurti visiškai kitokį save, nei jį pažįsta žmonės.
 
Absurdiška yra teigti, kad interneto komentatoriai internete išlieja savo tikruosius jausmus. Priešingai – būtent čia jie yra mažiausiai tikri. Jų mintys suprojektuotos vienu tikslu - gauti kuo daugiau dėmesio. Žmogaus ryšį su išoriniu pasauliu palaikanti įsivaizdavimo platforma internete keičiama – pasirenkamas tam tikras personažas, kuriuo negali būti realiame gyvenime. 
 
Bet ką tuomet sako faktas, kad internetas yra tarsi vieta išsimėžti savo fantazijas? Ar visi lietuviai tokie geri – nes juk kuria sau priešingus personažus, priešingas mintis, jausmus. Negalima daryti išvadų, kokie iš tiesų yra žmonės – tai per daug slidu. Reikėtų geriau pagalvoti – ar yra kitų būdų, be buvimo radikaliu nihilistu – kurie pritrauktų kitų dėmesį.
 
Štai čia ir susiduriame su didžiausia problema, kad internetiniame pasaulyje tai labai sudėtinga. Visi garsiausi blogeriai yra radikalūs tam tikros ideologijos gynėjai. Visai nesvarbu, kokios. Jų tikslas – visada gelti tam tikrai žmonių grupei. Tam laukiant pritarimo iš priešininkų. Žmonių, kurie pasisakytų už įvairias ideologijas, kurie palaikytų įvairias puses internete beveik nėra.
 
Išrėkti save
Lietuviški komentarai, tie kas gerai prisimena kaip prasidėjo pati Lietuvos internetizacija, pamažu tapo tuščiu bandymu išrėkti save, taip tikintis, kad „būtent dėl to“ ir būsi pastebėtas. Šis viešas išsimėžimas, išmetimas visko, kas blogiausia, šis impotentiškos ejakuliacijos aktas yra skęstančiojo šiaudo griebimasis, visiškai desperatiškas ir pasmerktas nesulaukti atsako veiksmas.
 
Bet juk mažam vaikui niekada neįrodysi, kad jo maištas, jo vidinis pyktis, jo giliausi neapykantos židiniai tėra tik prašymas priimti į suaugusiųjų ratą, prašymas atkreipti dėmesį, kad jis – vaikas – yra vertas to paties, kaip ir suaugusieji.
 
Štai kodėl taip juodinamos žvaigždės – jos yra matomos, o komentatorius visuomet yra nesvarbus, nepastebėtas, nežinomas.
 
Kalbant dar plačiau, tas anonimiškas tekstualumas, atsirandantis internete, yra tarsi niekieno, bet tuo pačiu kiekvienas jame regi „tautos balsą“, visuomenės nuomonę, kuri yra labai kritiška visais atžvilgiais.
 
Tai juokinga, bet iš tiesų nieko gero mums nežada. Vaikystė, kaip žinia, gražus tarpsnis, tik reikia pradėti iš jos augti. Kita komentarų fazė turėtų būti mažas bandymas atsisakyti neapykantos ir pasinerti į savotišką realybės fiksavimo dimensiją.
 Ačiū, kad parašei...
 
Žmonėms turėtų pabosti tas pats per tą patį. Ta pati juoda spalva, tas pats vaidinimas, kad esi protingas ir žinai geriau nei straipsnio autorius, tas pats vaikiškas savo unikalumo gynimas, tas pats perversiškas maištas prieš visus ir viską.
 
Interneto komentarai turėtų – bet taip gali ir niekada nenutikti – virsti pastebėjimų, niekur netinkančių minčių, trumpų ekskursų iš asmeninio gyvenimo vieta.
 
Bet kad taip nutiktų, pati tema apie komentarus turėtų sulaukti daug daugiau dėmesio. Turėtų būti klausiama pačių komentatorių – ar nemanote, kad parodote savo išgalvotą veidą internete? Ar jūs tikrai tikite, kad žinote viską geriau už kitus? Ar neįžvelgiate čia visiškos prarajos tarp realaus gyvenimo, kuriame esate meilės, bendravimo ir paprasto švelnumo ištroškęs žmogus, visuomet manantis, kad yra nevykėlis?
 
Klausimas turi būti užduodamas be jokios ironijos. Rimtu balsu. Jis turi skambėti kaip precendentas interneto komentarų progresui.
 
Juk ne paslaptis, kad patys atviriausi, nuoširdžiausi ir svarbiausi mūsų gyvenimo pokalbiai – tai yra naratyvai – skamba rimtu, susijaudinusiu, nepasitikinčiu balsu. Yra be proto drovūs ir neužtikrinti.
 
Ar pastebėjote, kad to niekada nėra interneto komentaruose? Kad ten visuomet yra priešingai?
 
Ko bijoma – būti išjuoktam, ar nesuprastam? Turbūt ir vieno, ir kito. Bijoma, kad atviras kalbėjimas niekuomet nepadės sulaukti dėmesio.
 
Ir kas keisčiausia – yra būtent priešingai. Norint išsiskirti iš visos masės komentarų, reikia kalbėti kuo atviriau, kuo nuoširdžiau, kuo panašiau į realaus gyvenimo kalbėjimą.
Tai nebus nei gerai, nei blogai. Tiesiog taip pavyks užmegzti ryšį su kitais. Surasti žmonių, kurie pasakys: „Ir aš taip manau, ačiū, kad parašei“. Iš karto dings bet koks noras juoktis, šaipytis ar vertinti viską neigiamai. Nes nei vieno žmogaus širdis nėra tokia kieta, kad jos negalėtų sudaužyti meilė.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai