Anatolijus Lapinskas   |   ATGIMIMAS   |   2013-01-24

Gniūžtė „Sniego susitikime“

  
Gniūžtė „Sniego susitikime“ Varšuva laukia Lietuvos sprendimų dėl švietimo lenkų kalba.

Po pastarųjų Seimo rinkimų įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos žymiai nuslūgo. Tačiau pasenusios pretenzijos Lietuvai dėl lenkų mažumos padėties vis dar pasigirsta.

2012 m. Seimo rinkimai, atnešę „Didžiąją lenkų pergalę“ – taip Lietuvos lenkai įvardijo rinkimų rezultatus, – o po to ir Lietuvos lenkų palyginti gausus įsitraukimas į Vyriausybę, t.y. valstybės valdymą, sukėlė viltį, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija taps solidžia šalies politine jėga, o Lietuvos lenkų mažuma – integralia visuomenės dalimi.
Paguodžiančia žinia tapo ir prasidėjęs atsakingas Lietuvos politinės padėties vertinimas Lietuvos lenkų spaudoje. Žodžiu, konfliktinių situacijų mūsų krašte aiškiai sumažėjo, gal net jos visai išnyko, jei neskaičiuosime kai kurių lenkų, beje, Lietuvos Seimo ir Vyriausybės narių, užsispyrusio įstatymų nesilaikymo gatvių lentelių klausimu.
 
Santūresnė tapo Lenkijos spauda ir net aukščiausi šios šalies politikai, dar neseniai bendravę su Lietuva tik griežtų reikalavimų leksika. Beje, dar spartesniam santykių gerinimui viename savo straipsnių esu pasiūlęs nusiųsti į Lenkiją Lietuvos lenkų – Seimo ir Vyriausybės narių – delegaciją, kuri ten paaiškintų tikrąją savo tautinės mažumos padėtį, išsklaidytų gandus ir piktybines insinuacijas apie Lietuvos lenkų gyvenimą.
 
Deja, ligi šiol toks vizitas neįvyko, galbūt todėl ir įvyko politinis konfūzas senojoje Lietuvos sostinėje Trakuose. Čia į neformalų „Sniego susitikimą“ atvyko žinomas lenkų politikas, buvęs europarlamentaras, Lenkijos Seimo narys, gynybos ministras, šiuo metu Lenkijos senatorius Bogdanas Klichas. Labai gaila, bet, matyt, neturėdamas naujausios informacijos apie padėtį Lietuvoje, tarsi užsimiršęs jis vėl pradėjo groti tą pačią Lenkijos pretenzijų Lietuvai plokštelę.
Manyčiau, kad reikėjo iš karto paaiškinti kaimynui jo klaidingą poziciją. Tačiau ir ateičiai neprošal žinoti, kaip atmušti tas pasenusias, bet vis dar kartojamas pretenzijų klišes. Taigi ką kalbėjo apie Lietuvą Lenkijos senatorius?
 
„Lenkijos Vyriausybė nesitiki nieko kito, tik pagarbos standartams – europietiškiems standartams, kurie gerbiami Lenkijoje ir kurie aktualūs lietuvių, taip pat – baltarusių, ukrainiečių, vokiečių tautinėms mažumoms.“
Pirmiausia, įvardyti kaimyninę šalį, su kuria Lenkiją sieja ir istoriniai ryšiai, kaip nesilaikančią europietiškų standartų, vadinasi, neeuropietišką šalį (tai galbūt azijietišką?) yra pakankamai įžeidu (įsivaizduokime triukšmą, apkaltinus Lenkiją tuo pačiu). Antra, jokių europietiškų standartų tautinių mažumų atžvilgiu nėra, yra tik Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos rėminė konvencija, kurios Lietuva laikosi labiau negu Lenkija.
 
Turiu mintyje patį konvencijos tekstą, kurį Lietuva ratifikavo be jokių išimčių ar savavališkų papildymų. Lenkija ją ratifikavo tik su papildomomis sąlygomis, pridėdama prie konvencijos teksto tik Lenkijai galiojančias nuostatas: „Lenkija vykdys konvenciją jos 18 straipsnyje numatytu būdu, sudarydama šiame straipsnyje minimas tarptautines sutartis, skirtas tautinių mažumų apsaugai Lenkijoje bei lenkų mažumų ar grupių apsaugai kitose šalyse.“
 
Sunku net pasakyti, kodėl Lenkijai prireikė šios išlygos, tačiau oficialiame konvencijos komentare dar sakoma, kad „tokios sutartys svarbios pakantumui, gerovei, stabilumui ir taikai plėtoti“. Žodis „pakantus“, kaip žinome, reiškia pagarbą kito žmogaus nuomonei ar kitos šalies tvarkai, todėl konvenciją pasirašiusios šalys, tarp jų – ir Lenkija, tarptautiniuose santykiuose turėtų vengti reikalavimų tono. Manykime, kad Lenkijos senatorius neskaitė šios konvencijos komentaro…
 
Trečia, Lenkijos pasigyrimas, kad Lenkijoje gerbiamos baltarusių, ukrainiečių, vokiečių tautinės mažumos, neatitinka tikrovės jau vien dėl to, kad mokyklų šių mažumų dėstomąja kalba Lenkijoje nėra nė vienos. Jeigu Lietuva laikytųsi tokio „pagarbos“ modelio, tektų uždaryti visas lenkiškas, taip pat rusiškas mokyklas ir jose palikti mažumos kalbą tik kaip dalyką. Kaip reaguotų Lenkija į tokią pagarbą?
„Varšuva laukia Lietuvos sprendimų dėl švietimo lenkų kalba ir teisės vardus ir pavardes rašyti originalo kalba.“ Na, dėl švietimo senatorius tikrai klysta. Lenkų švietimo padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje. Kur dar rasime beveik šimtą lenkų mokyklų už Lenkijos ribų? Ir ne tik mokyklų, bet dar pusšimtį vaikų darželių ir net lenkų universitetą?
Maža to, lenkų mokyklose ligi šiol buvo praktikuojamas susilpnintas lietuvių kalbos mokymas, kad tik lenkų vaikai nepervargtų, kankindamiesi su šia sunkia kalba. Egzamino suvienodinimas su lietuvių mokyklomis įvyks dar tik po septynerių metų. Iki tol lenkų vaikai už tas pačias žinias gaus geresnius pažymius nei lietuvių vaikai.
 
Dar vienas rodiklis: 85 proc. Lietuvos lenkų gimtąja laiko lenkų kalbą, kai Latvijoje tokių – tik trečdalis, Baltarusijoje – 13 proc., Ukrainoje – 12 proc., taigi lenkų identitetui sąlygos Lietuvoje geros kaip niekur kitur. Nežiūrint to, kritikos, o dažniau griežtų reikalavimų strėlės lekia tik į Lietuvą, o štai Latvija, kurioje nėra nė vienos mokyklos lenkų dėstomąja kalba, netgi Lenkijos prezidento laikoma pavyzdine šalimi santykiuose su lenkų tautine mažuma...
 
Stebėtina, bet Lenkijos senatorius užmiršo dar vieną nuolat transliuojamą „arkliuką“ – žemės grąžinimą „engiamiems“ Vilniaus krašto lenkams. Išties čia dar liko negrąžintos nuosavybės, bet juk ir ne visi lietuviai kur nors Palangoje ar Kaune sulaukė savo pažadėtosios žemės ar nekilnojamojo turto.
Lenkijos politikai turėtų puikiai žinoti, kad tokių pačių vargų nestokoja ir Lenkijos žmonės. Šiuo metu vien Varšuvoje maždaug 8 tūkst. gyventojų dar negrąžintas nekilnojamas turtas arba nesumokėta kompensacija už pokario prezidento Boleslawo Bieruto įsakymu nusavintą turtą. Per metus tik maždaug trims šimtams varšuviečių yra sutvarkomi reprivatizacijos reikalai. Taigi jų vargai tęsis dar kelis dešimtmečius. Tačiau Lenkijos politikai mieliau šaukia apie negrąžintą turtą Vilniaus rajone – čia sugrąžinta 93 proc., Šalčininkų rajone – 98 proc. žemės, o ne apie jų panosėje įstrigusias turto grąžinimo problemas.
 
Sugrįžkime prie straipsnio pradžioje paminėtų gatvių lentelių, kurios taip pat neišnyksta iš kaltinimų arsenalo, bet šįkart pasidomėkime pačios Lenkijos tvarka. Jeigu nekilnojamo turto savininkas ar naudotojas nevykdytų prievolės pakabinti nustatytoje vietoje tinkamą lentelę su gatvės pavadinimu, tai užtrauktų baudą iki 250 zlotų. Taigi Lenkijoje be leidimo neleidžiama kabinti, taip pat – ir ant privataus namo, dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių, o pakabinusiems skiriama tiesioginė bauda.
 
Grįžkime prie B.Klicho pasisakymo. Nemanau, kad šis Lenkijos senatorius nešiojasi kokį nors pyktį Lietuvai. Greičiausiai jis, kaip ir kiti Lenkijos politikai, yra įsitikinę, kad Lietuva yra dar nesubrendusi Europos valstybė, kurią reikia mokyti ir auklėti. O Lietuvos lenkai, Lenkijos manymu, turi ypatingų teisių, netgi viršijančių pačios Lenkijos ar Europos normas.
Apie šiuos akibrokštus reikėtų Lenkijai paaiškinti po kiekvieno panašaus užsipuolimo, pasitelkiant ir jos minimus europietiškus standartus. Ir geriausiai tai galėtų padaryti patys Lietuvos lenkai – Seimo ir Vyriausybės nariai. Kol kas jie, deja, vis dar tyli.
 
 
 
  

Žymos: Lenkija, Lietuviai

Komentarai

Naujausi straipsniai