Vilis Normanas   |   2011-05-19

Emigrantas, bet ne svetimas

  
Emigrantas, bet ne svetimas Emigrantas kartais jaučiasi nei šiaip, nei taip: svetimas čia, nebe savas gimtinėje.

Šiandienos pasaulyje nuolatos kyla tas pats klausimas: ar įmanoma sukurti daugiakultūrę, kosmopolitišką globalią visuomenę? Ar įmanoma nepaisyti vietos ir laiko erdvių ir taip atverti kelią savojo „Aš“ praplėtimui? Ar įmanoma būti emigrantu ir nesijausti svetimu?

Kalbant apie emigraciją, tautiškumą ir kosmopolitizmą, prancūzų filosofės ir psichoanalitikės Julios Kristevos interviu, publikuotame Ger Groot knygoje „Dvi sielos“, išsakyta mintis, kad mes turime plėsti pasaulio ribas, naikindami kalėjimus tiek išoriniame, tiek vidiniame pasaulyje. Garsi mokslininkė teoretikė, pati būdama emigrantė iš Bulgarijos, sugeba puikiai suprasti „svetimojo“ dalią. Jos teigimu, tautiškumas neturi mirti, tačiau daugybė dabar esančių sienų turi būti nugriautos.
Laiminga emigrantė
 
Keista, bet sugebėjusi puikiai prisitaikyti Prancūzijoje moteris nuo pat savo atvykimo čia turi Svetimos pravardę. Ir, kaip prisipažįsta, neišvengiamai patiria svetimumo jausmą, apie kurį yra parašiusi visą knygą: 
 
„Ir nors prancūzų kalba man tapo sava, nors aš labai vertinu prancūzų kultūrą ir jaučiuosi esanti „francaise“ (prancūzė – red. past.), tačiau nuolatos regiu prancūzų neapykantą svetimiems. Taip pat ir man. Galbūt patiriu tai ne taip nemaloniai, kaip darbininkas ar valytoja, juk vis dėlto gyvenu kultūros aplinkoje, kur mandagumas, kitaip sakant, hipokrizė, labai aukštai vertinami...“.
 
Tačiau akivaizdu, kad moteris jaučiasi laiminga Prancūzijoje. Todėl į klausimą, ar būti priimtai kitos kultūros yra laimė, atsakė:
 
„Taip, laimė. Bet tik todėl, kad ši problema tokia opi, aš ir panorau parašyti knygą apie svetimuosius. Tai ne politinė knyga. Manau, kad, žinoma, turi būti imtasi politinių, ekonominių ir teisinių priemonių, siekiant išspręsti priemiesčių problemą, svetimšalių vaikams suteikti teisinį statusą ir t.t., tačiau jos ir privalo būti diskutuojamos asmens lygmenyse.“
 
Jos nuomone, jeigu nediskutuosime, jeigu žiniasklaida apie tai nekalbės, atsiras tik daugiau susipriešinimo tarp atvykėlių ir tų, kurie laiko save „savais“. Moteris ragina keisti situaciją – kalbėti apie visas su emigracija susijusias problemas.
Visi svetimi
 
Svetimumo problemą intensyviai nagrinėjanti mokslininkė pripažįsta, kad būti svetimam reiškia tiek tam tikrą teisinį statusą, tiek tam tikrą vidinę būseną, kuri dažnai kyla iš pastarosios. Bet taip pat ji pripažįsta, kad šiandienos pasaulyje – mes visi svetimi.
 
„Dabarties laikais mes visi tam tikrais momentais esame priversti būti svetimšaliais, dirbti įvairiuose kraštuose, valgyti skirtingų virtuvių maistą, klausytis įvairios muzikos. Ir dėl šio kultūrų maišymosi mes daromės ne tušti, bet daugybiniai, mumyse randasi lyg ir kokia polifonija.“
 
Taigi svetimumas čia įgauna tarsi išvirkštinį pavidalą: tik dėl to, kad esame tam tikrais atvejais svetimi, mes sugebame būti daugybiniai. Julia Kristeva neteigia, kad mes turime visomis priemonėmis stengtis pritapti, veikiau ji iškelia mintį, kad neturime savęs varžyti ir bijoti būti kitokie.
 
Į klausimą, ar įmanoma pakeisti savo tautybę, moteris atsako:
„Iš principo, kilmė nėra žmogaus lemtis. Žmonės yra rinktis gebančios būtybės. Reikėtų praplėsti Žmogaus teises, papildant jas teise rinktis, teise imigruoti, teise priklausyti kuriai nors tautai todėl, kad joje jautiesi sava, o ne dėl biologijos ir dėl to, jog atsitiktinai ten gimei. Prancūzų revoliucija ir Žmogaus teisių deklaracija neįstengė deramai įvertinti svetimšalių klausimo. Žmogaus teisės tiesiogiai tapo tautos, valstybės piliečio teisėmis. Tais laikais tatai buvo neišvengiama: tauta anuomet pati ką tik buvo emancipavusis ir tapusi suvereni. Tačiau dabar galėtume pagalvoti apie žmogaus teisių praplėtimą, įtraukiant, pavyzdžiui, aplinką ir masinės žiniasklaidos etiką, bet taip pat svetimšalio teisę pasirinkti savo tautybę. Pasirinkti, kam jis nori priklausyti.“
 
Pusiausvyra tarp svetimo ir savo
 
Nors daugelis šiandienos teoretikų apskritai ragina atsisakyti tautos sąvokos, J. Kristeva yra kitos nuomonės:
 
„Tautos idėja šiandien gyvybingesnė nei bet kada, pirmiausia todėl, kad žlugo ideologijos. Kas užėmė jų vietą kaip vienijanti idėja? Tai, kas arčiausiai po ranka ir tradiciškiausia: tauta. Ji – gyva aktualybė, į kurią privalu žvelgti labai rimtai. Turėsime pergyventi tautinių vertybių atgimimo periodą. Ir jei nepadarysime to protingai, tatai įvyks šiurkščiai, pasitelkus smurtą.“
 
Vis dėlto, į paskutinį klausimą – tad jei tautos idėja tokia gaji, ar įmanoma rasti kosmopolitizmo ir tautiškumo, krašto savitumo pusiausvyrą, ji atsako teigiamai.
„Manau, kad įmanoma, tačiau tam reikia didelio gebėjimo aiškiai perprasti save. Tam reikia kultūrinių pastangų, tam turime suvokti savo pačių griaunamąsias galias, savo neįsisąmonintą lygmenį. Pažvelkime į istoriją – tokį gebėjimą galbūt turėjo Dantė ar Montesquieu; tai labai aukštų asmeninių standartų žmonės. Šiandien šį gebėjimą atrasite tam tikruose elito sluoksniuose, ir aš viliuosi, kad per ugdymą, mokymą ir žiniasklaidą šie sluoksniai darysis vis platesni. Šiuo atveju privalu sykiu ir deramai saugoti centrą, tautinį tapatumą, ir vis labiau stengtis plačiau jį atverti periferijos pusėn, kur vyksta kitoniškumo patyrimas. Aš pati, būdama imigrantė, pasirinkau prancūzų tautybę. Mat ji per mano ugdymą tam tikra prasme pasirinko mane. Ir tai, ką aš šioje kultūroje aptikau, yra kaip tik kosmopolitizmo vertinimas.“
 
Svetimas ir savas?
 
Tai iš tiesų keista pozicija – raginimas stiprinti ir tautiškumą, ir atvirumą kitoms tautoms, bet būtent dėl to, kad Julia Kristeva iš principo neragina tik vieno ar tik kito, į jos poziciją verta įsiklausyti.
 
Keista, kaip dažnai šiandienos pasaulyje manoma, kad emigrantai – tai grėsmė tautiškumui. O juk gali būti visai priešingai. Jeigu nesukursime priešpriešų ir sienų, galbūt emigrantai taps labiau tautiški už tuos, kurie nuolatos gyvena vienoje šalyje?
 
Juo labiau, kad svetimumas yra sukuriamas išankstinio nusistatymo. Tiek kalbėdama apie save, tiek apie svetimais besijaučiančius žmones, J. Kristeva atvirai sako, kad tai nėra tiesioginis emigracijos padarinys. Greičiau jau priešingai – tai vidinio uždarumo nulemtas dalykas. Būti savam – tai priimti visą pasaulį į savo vidų, būti atviram, nesijausti geresniam ar blogesniam. Būti savam – tai visur jaustis kaip namuose ir su visais elgtis kaip su savais.
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai