Indrė Makaraitytė   |   ATGIMIMAS   |   2012-11-13

Aukso veršio dalybos. Ar buvo kada nors kitaip?

  
Aukso veršio dalybos. Ar buvo kada nors kitaip?

Vargu bau, ar pinigingiausios ministerijos kada nors nebuvo geidžiamiausios. Net tada, kai ministrai neskirstė Europos Sąjungos milijonų.

 
Andrius Kubilius naująją koaliciją, jei ji tokia išvis bus suformuota ir Prezidentės pripažinta, pakrikštijo „dalybų“ koalicija. Suprask, kad rinkimų laimėtojai dalijasi įtakos sferas, ir pats geidžiamiausias grobis yra tos ministerijos, kurios skirsto Europos Sąjungos skirtą paramą.
Taip dabartinis Pemjeras niuktelėjo greičiausiai būsimajam Premjerui socialdemokratui Algirdui Butkevičiui, kuris eilinį kartą pasakė daugiau nei reikėjo.
„Didesnė vyksta diskusija tarp Socialdemokratų partijos ir Darbo partijos dėl Susisiekimo ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos, nes vieni norėjo, kad abi ministerijos priklausytų kažkuriai vienai partijai. Mūsų yra partijos pozicija, kad šitos abi ministerijos negali priklausyti vienai politinei jėgai, nes tai yra ir didžiuliai ES pinigai, ir kitas dalykas – tai yra labai svarbūs sektoriai“, – taip sakė A. Butkevičius.
 
Įvyko taip, kaip ir sakė A. Butkevičius. „Tvarka ir teisingumas“ gavo mažiau ministrų postų, bet užtat vieną iš pinigingųjų ministerijų – Aplinkos. Darbo partija išsikovojo Žemės ūkio, o socdemai pasiėmė Susisiekimo ministeriją. Labiau norėjo Žemės ūkio, ne, labiausiai norėjo abiejų. Bet galiausiai apetitą apribojo ir ėmė tą, kurią gavo.
 
Bet ir A. Kubiliaus Vyriausybėje nebuvo šios trys ministerijos vienose rankose. Ar konkurencija dėl ES pinigų skirstymo buvo mažiau nuožmi? Ar tai, kokie pokalbiai vyko už uždarų durų, buvo pridengta šitų partijų vertybiškumu?
 
Rinkėjų atmintis trumpa. Vadinamieji valinskininkai toli gražu iškart po rinkimų nebuvo romūs ėriukai – jie suprato, kad jų rankose yra koalicijos raktas ir kad taip visiems netikėtai įsiveržę į Seimą yra labai reikalingi A. Kubiliui. Ir tada dar turėjo parako, ir ėmė tiek, kiek panešė – išsireikalavo Aplinkos ministerijos ir labai sėkmingai ja naudojosi.
 
Prie Susisiekimo ministerijos vairo stojo pats Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis – niekam kitam nepatikėjo šito posto ir per ketverius metus per šią ministeriją ir jos infrastruktūrą smarkiai pasididino savo galią ir įtaką. E. Masiulio politinis krikštatėvis Eugenijus Gentvilas, visai netrukus liberalams įsitvirtinus šioje ministerijoje, laimėjo konkursą tapti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovu. Tąkart jis aiškino, kad tai nieko neturi bendra su tuo, jog ministerijai, kuruojančiai uostą, vadovauja jo partietis. Bet dabar E. Gentvilas taip pat susirgo atvirumo liga – pripažino, kad valstybės valdomų įmonių generalinių direktorių vietos yra skiriamos pagal politinių jėgų pasikeitimus: „Tikrai taip yra. Laimi rinkimus kokia politinė partija, sudaro Vyriausybę ir, pvz., mūsų įmonės atveju, paskiria valdybą. Valdyba gali pašalinti buvusį įmonės direktorių ir paskirti naują tinkamą.“
 
O konservatoriai tąkart pasiėmė taip pat pinigingą karvutę – Žemės ūkio ministeriją. Ar skandalų ši ministerija išvengė? Tikrai ne.
 
  

Žymos: Politika, Ministerijos

Komentarai

Naujausi straipsniai