Indrė Makaraitytė   |   ATGIMIMAS   |   2013-05-16

Atimti ar pasigailėti?

  
Atimti ar pasigailėti? Kasdien luošinamų vaikų Lietuvoje gyvena per 25 tūkstančius.

Istorijos iš Norvegijos, kur už įvairius nusižengimus prieš savo vaikus lietuvių šeimos jų netenka, glumina. Bet kažkodėl neglumina tai, kokiomis sąlygomis auga daugybė lietuvių vaikų.

Iš Norvegijoje gyvenančių lietuvių vieną po kito atima vaikus. Mamos verkia lietuviams žurnalistams, kad jos savo vaikus mylėjo, stengėsi auginti taip, kaip išmano, bet norvegų vaikų teisių specialistai nusprendė priešingai ir vaikai faktiškai be teisės matyti savo mamas buvo atiduoti globoti norvegų šeimoms. Ir dargi homoseksualų.
Mes girdime tik vieną pusę – nuskriaustų mamų. Už norvegus kalbėjo keli valdininkai ir Lietuvos žiniasklaidoje, bet apie konkrečias bylas norvegai jokių teisinių sutarčių su Lietuva nėra įpareigoti kuo skubiau pateikti informaciją ir dar kaip nors aiškintis.
Nors lietuviai tikrai norėtų sužinoti, kodėl mamos, kurios rūpinasi savo vaikais, jų netenka. Juk net negeria, nemuša savo vaikų, stengiasi dirbti ir apskritai kabinasi į gyvenimą. Juk Lietuvoje yra kitaip. Visai kitaip. Žmogiškiau. Atima vaikus iš tėvų tik tada, kai vaikui nebeįmanoma gyventi su tėvais. Jis badauja, yra nuolat mušamas arba juo visiškai nesirūpinama. Juk, kaip sako socialinės darbuotojos, lankančios tokius vaikus, svarbiausia vaikui augti savoje šeimoje ir jei tėvai dar panašūs į žmones, tai jie – ir šeima.
 
Ir tikrai nėra ko aiškintis norvegams. Jie nelaukia, kol sužvėrėjęs nuo daugiadienių tėvas užterorizuos savo vaiką tiek, kad jis, bandydamas įtikti tėvui, stosis ant kėdės, nuo jos nukris ir po paros numirs.
 
Bet Lietuvoje taip yra. Kiekvieną savaitę į Kauno klinikas atvežama sumuštų kūdikių ar vaikų, vaikai yra taip primušami savo tėvų, kad arba gaiveliojasi reanimacijose, arba miršta. Ir net po tokių įvykių tėvai nepraranda savo kitų vaikų.
 
Lietuvoje yra taip, kad Seimo narys Petras Gražulis nesigėdija pasakyti, kad yra dėkingas savo tėvams, jog jį vaikystėje mušė. Ir vaiko raidos specialistai, ir išmintingi psichoterapeutai turėtų ką pasakyti po tokio pareiškimo apie patį P.Gražulį ir jo polinkį į ekscentrišką elgesį taip siekiant didžiulio dėmesio ir tautos meilės.
 
O tokių kasdien luošinamų vaikų Lietuvoje gyvena per 25 tūkstančius. T. y. tiek vaikų maždaug gyvena socialinės rizikos šeimose, – tokiose šeimose, kurios yra tiek prisidirbusios, jog yra stebimos. O kiek yra luošinamų vaikų šeimose, kurios dar nepateko į socialinių darbuotojų ar vaiko teisių specialistų akiratį, nes niekas nepaskundė, niekas nepamatė ir niekas pas juos neatėjo? Arba atėjo per vėlai ir nepastebėjo? Arba pastebėjo, bet nutylėjo? Arba neatėjo išvis? Nes viena socialinė darbuotoja, dirbanti už menką atlygį net rajono mastu, yra atsakinga ne už vieną socialinės rizikos, o mažiausiai už dešimt tokių šeimų ir niekaip negali visų jų aplankyti kiekvieną savaitę. Geriausiu atveju – kartą per mėnesį. O kartais – ir tik kartą per keletą mėnesių.
 
Jei visas šitas vadinamąsias šeimas kas nors perkeltų į Norvegiją, kaip sako buvusi Vaiko teisių kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, norvegai nesuprastų, kaip galima toleruoti tokius tėvus, šitaip luošinti vaikus ir auginti iš jų dar vieną nemokančių būti tėvais tėvų kartą. Jie neleistų tiems 25 tūkstančiams vaikų augti tokiose šeimose.
Bet lietuviai leidžia. Nes taip, kaip yra dabar, esą yra žmogiškiau. O aš tikrai drįstu tuo abejoti.
 
  

Žymos: Lietuva, Vaikai

Komentarai

Naujausi straipsniai