Morta   |   2014-11-19

Mortos tiesa. Lietuviška kultūros chaltūra arba kodėl staugia padavėjai

  
Mortos tiesa. Lietuviška kultūros chaltūra arba kodėl staugia padavėjai Lietuviai lietuvius Anglijoje aptarnauja atmestinai, jei išvis aptarnauja.

Ne paslaptis, kad Londono lietuviai dažnai dirba aptarnavimo srityje. Viena iš jų – maitinimo ir girdymo įstaigos, kuriose lietuvaičiai, aptarnaudami tautiečius, dėl neaiškių priežasčių vietoje besišypsančių padavėjų tampa akis drąskančiomis hidromis.

Vakarojau viename Stratfordo barų, regis, vadinasi „O12“, kur savaitgaliais sutiksi daugybę po bokalą išlenkti užsukusių tautiečių. Už baro, taip pat stovi viena kita gražuolė lietuvaitė, kartais pamirštanti, kad turėtų būti maloni. Su draugais plepėjome lietuviškai, tad mus aptarnaujanti mergina taip pat bendravo lietuviškai. Nunešdama lėkštes nuo stalo ji prigriebė ir švarias servetėles, kurias buvau atsinešusi savo reikmėms ir dar nepanaudojusi.
Pažvelgiau į ją ir pradėjau mykti: „Atiduokite, prašau, mano servetėles, aš jas naudoju, matote, dar švarios“. Ir nustačiusi kačiuko akis maldaujamai žvelgiau į padavėją. Ji akimirką sudvejojo, aš ištiesiau ranką pasiimti popierėlių, o ta nė iš šio, nei iš to pasiutusi, kad užklyks: „Gerai, gerai, neberėk jau, atnešiu dar!!!“. Tarsi atnešdama servetėlę ji man paslaugą darytų, o ne atliktų savo darbą. Ir nuskuodė neatidavusi mano servetėlių. Po akimirkos grįžo, sviedė šūsnį praktiškai man į veidą ir apsisukusi ant kulno ruošėsi eiti. Išpūčiau akis iš nuostabos, bet paprašiau jos sugrįžti ir paklausiau – kuo ji vardu. „Ernesta.“, - atsakė ir nusišypsojo per sukąstus dantis.
 
Kitas „mandagumo įsikūnijimas“ dirba „Bernelių užeigoje“, kur vieną nykų sekmadienį nuvažiavau cepakų ir šaltibarščių išsinešimui. Užsisakiau, sumokėjau ir stoviniavau prie baro valandą, kai tuo tarpu nei viena padavėja neužsuko į virtuvę patikrinti ar mano užsakymas jau paruoštas, o tik bėgiodamos riejosi tarpusavyje. Pro praviras duris pamačiau kaip virėja padėjo supakuotą maisto į namus porciją ir primečiau, kad gal ji man. Lukterėjusi dar 10 minučių susistabčiau padavėją paklausti, ar mano maistas dar ne gatavas. Po akimirkos rankose laikiau jau atvėsusius patiekalus ir tiesiai jos paklausiau, kaip ji mananti, kiek dar būtų reikėję laukti, jeigu pati nebūčiau paprašiusi nueiti į virtuvę? „Gal ir būtum, ką aš žinau“, - atrėžė ir nei ačiū, nei skanaus nepratarusi, nušvytavo į arklio uodegą surišta juoda kasa.
 
Na taip, galima sakyti, kad lia lia, padavėjos pavargsta ir panašiai. Ir taip, galima sakyti, kad lietuviai klientai turi gebėjimų išvesti iš kantrybės iki apsiverkimo. Pati esu dirbusi padavėja ir Lietuvoje, ir Anglijoje, tad kuo puikiausiai tą žinau. Tačiau išmokau vieną pamoką – nerėkti ir būti mandagi su klientu. VI-SA-DA. Nepriklausomai nuo jo išvaizdos ar statuso. O mano minėtos gražuolės, atrodo, to nesuvokia. Mažas smegenėles užėmusios patiekalų ir kokteilių pavadinimais tiesiog pamiršta, kad žodis ir balso tonas turi reikšmės.
 
Britų bare dirbanti Ernesta tokia atžagari, pasirodo, būna tik su lietuvėmis moterimis. Su vyrais ji mielai flirtuoja, užsieniečiams klientams (ir klientėms) šypsosi ir palinki gražios dienos.
 
Tai privertė mane susimąstyti apie priežastis. Tipo ką, ai, velniop, vistiek lietuvis, ką noriu, tą sakau, ką jis man padarys? O gal net dirbdami užsienyje aptarnavimo sferos darbuotojai atsiveža iš tėvynės chamišką požiūrį. Man ne už gražias akis algą moka. Tegu džiaugiasi, kad išvis teikiausi prieiti“?
Kai pati už baro nuvargdavau po 14 valandų ant kojų, nebesišypsodavau. Paduodavau žmonėms tai, ko jie prašo ir pasakydavau kainą, bet balso niekad nepakėliau. Pavargti – normalu, tačiau nei vienas, net pats paprasčiausias žmogelis, paprašęs arbatos puodelio, nėra kaltas dėl to, kad tu pavargai.
 
  

Žymos: Mortos tiesa, Darbas Anglijoje

Komentarai

Naujausi straipsniai