Vilis Normanas   |   2014-03-14

Lietuvių lūkesčiai už dyką neišsipildys

  
Lietuvių lūkesčiai už dyką neišsipildys Profesorius jaučiasi galintis dirbti bet kurioje pasaulio šalyje, o kol kas dirba Lietuvoje.

Profesorius Šarūnas Liekis ne tik mokėsi ne viename užsienio universitete, bet ir dabar, atrodo, yra nuolatinėje kelionėje ir paieškose. Kartais jis yra Jungtinėse Valstijose, kartais, kaip kad atsakydamas į interviu „Tiesai“ klausimus, – pakeliui į Singapūrą. Tai žmogus, kuris gali daug papasakoti apie pasaulį ir dar daugiau – apie Lietuvą.

 – Profesoriau, nemažą gyvenimo dalį praleidote svetur – studijavote ir Jungtinėje Karalystėje, ir Izraelyje, o doktorantūros metus praleidote JAV. Kas paskatino išvykti iš Lietuvos ir nuo ko prasidėjo jūsų gyvenimas tarsi „visame pasaulyje“?
– Tada Lietuva buvo kur kas uždaresnė nei dabar... Lietuvoje nebuvo galimybių studijuoti tai, kuo domėjausi ir kur norėjau įgyti kompetencijos. Dabar situacija kiek kita, iš dalies dėl to, kad siekiau mokslų D. Britanijoje, Izraelyje ir JAV.
 
– Kokie čia, Lietuvoje, įgyti įgūdžiai labiausiai pravertė svetur? Ar teko pasijusti Rytų civilizacijos piliečiu?
 
– Turėjau laiko prisitaikyti. Pirmą kartą išvykau metams, o jau po to, baigęs universitetą Lietuvoje, įstojau į doktorantūros studijas JAV, Brandeiso universitete. Tad adaptavausi po truputį. Tiesa, savidisciplina, metodiškos ir struktūruotos studijos, reikli bei kūrybinga atmosfera universitete Lietuvoje ir namuose padėjo lengviau prisitaikyti prie dažnai spartietiškų sąlygų užsienyje.
Dėl skirtumų... Tikrai nebuvo problema. Tiesa, pradžioje buvo susikaustymo, atsargumo ir panašių savybių, kurios būdingos žmonėms iš uždarų visuomenių.
 
– Dabar, kai Lietuva yra Europos Sąjungos narė, mokslai ir išvykos į užsienį visiškai nieko nestebina. Tačiau čia atsiranda ir kita problema: emigrantai vis dažniau laikomi bėgliais, kurie nenori kurti gero savo tėvynėje. Kas jus paskatino po studijų JAV grįžti į Lietuvą?
 
– Žinoma, Lietuva ekonomiškai stipresnė dabar nei tuomet, kai aš grįžau, tačiau iki tikros stiprybės dar tolokai. Tereikia atvykti į Niujorką, Singapūrą ar net Varšuvą, kad tai suprastum.
 
Be to, reikia suprasti ir tai, kad studijos nėra emigracija, juk tai taip laikina. Turiu pasakyti, kad aš visuomet žinojau, jog noriu dirbti ir dirbsiu Lietuvoje. Turėjau išsikėlęs tikslą nedirbti bet ko, o susirasti malonią ir įdomią veiklą, ir tai turėjau padaryti pats, nes politikai šia tema kol kas tik kalba, bet nieko nedaro.
 
Daug kalbama apie tai, jog norima pritraukti kuo daugiau žmonių, tačiau jiems nesudaromos sąlygos dirbti ir gyventi patogų gyvenimą. Mes juk dažnai lyginamės su Vakarais, tad ir sąlygos turi būti bent jau artimos Vakarų standartams. Kitaip ta retorika yra beprasmė ir kol kas, reikia pastebėti, visos pastangos yra tiktai retorinės.
Reikia dar labai daug dirbti, kad šalis būtų patraukli investicijoms. Pastaruoju metu mes nesame patrauklūs net regione, o ką jau kalbėti apie platesnius vandenis. Užsienio investicijų šalyje mažėja. Bet tai ne mūsų su Jumis kaltė. Tiek eiliniai rinkėjai, tiek politikai nesupranta dažnai elementarių šiuolaikinės visuomenės raidos ypatybių ir postūmių, prisidedančių prie gyvybingos ir dinamiškos visuomenės formavimosi. Izoliacionistinės ir nacionalistinės nuotaikos, atskirų politikų puoselėjamos viešojoje erdvėje, padėtį dar blogina.
 
– Ar galėtumėte pasakyti, kuo labiausiai skiriasi mokslas ir gyvenimas, jei lygintume Jungtinę Karalystę, Izraelį, JAV ir Lietuvą?
 
– Palyginti su Lietuva, visose valstybėse socialinių ir humanitarinių mokslų srities mokslininkai paprastai turi galimybes dirbti vienoje darbovietėje ir užsidirbti sau ir savo šeimai. Be to, įstatymai Lietuvoje riboja galimybę dirbti daugiau nei 1,5 etato, net jeigu darbo specifika leidžia iš tikrųjų puikiausiai susitvarkyti su didesnėmis darbo apimtimis. Mokslininkai ir dėstytojai, t. y aukščiausios kvalifikacijos Lietuvos piliečiai, yra turbūt mažiausiai socialiai apsaugota profesinė grupė. Jie neturi nuolatinių darbo sutarčių. Universitetų infrastuktūra tokia, kad paprastai jie neturi ir darbo vietų, praktiškai neskiriamos lėšos darbo priemonėms, pvz. knygoms, programinei įrangai įsigyti.
 
Kokioje gamykloje matėte suvirintoją be suvirinimo aparato ar darbastalio? Tiesa, priklausomai nuo įstaigos situacija gali būti šiek tiek skirtinga, tačiau apibendrinant galima sakyti, kad aukštasis mokslas Lietuvoje gyvas tiktai dėstytojų pasišventimu, fanatizmu bei universitetų administracijos verslumu. Visa aukštojo mokslo ir tyrimų sritis yra chroniškai nefinansuojama, o lūkesčiai aukštojo mokslo atžvilgiu – dideli. Tam, kad būtų sukurtas paprasto visureigio „Dacia Duster“ modelis, buvo investuota 340 mln. eurų. Tereikia pažvelgti, kiek investuojama Lietuvoje, ir suprasite, kokie tie lūkesčiai nerealistiški.
 
– Kaip, jūsų nuomone, Vakarų link juda Lietuva? Ar galima tikėtis, kad Lietuva vieną dieną bus lygiavertė Vakarų visuomenės dalis?
– Viskas įmanoma, jeigu tik tiksliai žinosime, kur norime nueiti. Kol kas susidaro įspūdis, kad tokio supratimo nedaug, tad einama sunkiai ir nelygiu keliu. Daroma daug nepamatuotų ir neoptimalių sprendimų. Politikai ir visuomenė nesitaria ir nesusitaria. Apskritai šioje srityje jokių pokyčių jau daug metų nėra. Dar vienas stabdys – tai centralizuotas ir nelankstus valstybės valdymas. Tiesa, vilties, kad bus geriau, yra.
 
– Kuo, jūsų manymu, labiausiai skiriasi vakarietiška (ne tik akademinė) darbo rinka nuo Lietuvos darbo rinkos?
 
– Trūksta įvairovės. Mažai investuojama į gamybos priemones (ir į darbuotojus), todėl tiek paslaugų, tiek gamybos srityje kuriami nesudėtingi, didelės pridėtinės vertės neturintys produktai. Gebėjimai juos parduoti globalioje rinkoje gana riboti, nes konkurentų šiose nišose daug. Iš čia ir dažnai paniekinamas požiūris į žmogų, iš čia ir nenoras investuoti į savo bendrapiliečių kompetenciją, darbo ir gyvenimo sąlygas. Tiesa, yra išimčių – tiek įmonių, tiek individualių dėstytojų, tyrėjų lygmeniu, tačiau tai daugiau išimtys nei taisyklė.
 
– Dabar vis daugiau žmonių teigia, kad šalys ir valstybės jau nieko nereiškia. Ar sutinkate su tuo?
 
– Darbo rinka tampa vis labiau tarptautinė. Pasirinkimų užsienyje specializuotiems, išsilavinusiems ir kompetentingiems žmonėms visada buvo ir bus. Tiktai sudarant geresnes sąlygas konkrečioje institucijoje, nei gali pasiūlyti konkurentai, tiktai kuriant geresnes sąlygas ir socialinę aplinką, nei yra kaimyninėse šalyse, galima stabdyti žmonių migraciją. Nesudarydami palankių sąlygų darbui ir kūrybai negalėsime pritraukti kapitalo. Čia nesant kapitalo ir žinių, žmonės judės ten, kur kapitalas. Viskas gana paprasta.
 
– Koks jūsų ateities planas?
– Visą laiką reikia ieškoti ne geriausių, bet optimaliausių sprendimų. Ne vieno pasiūlymo esu atsisakęs ir suprantu ne tik privalumus, bet ir darbo konkrečiose šalyse trūkumus. Tačiau dirbu tarptautinėje aplinkoje ir nejaučiu kokybinių skirtumų tarp savęs ir kolegų. Be to, jaučiuosi konkurencingas, tad esu atviras pasiūlymams, bet kartu esu racionalus.
 
– Kas jums yra patriotizmas? Ar pritariate prastesnėms gyvenimo sąlygoms tėvynėje vien tik dėl ideologinių priežasčių?
 
– Tėvynės meilė – tai ne meilė simuliakrams arba įsivaizduojamai aplinkai, ne Prezidentės ir Premjero asmeniui, o visai jaukiai ir intymiai aplinkai, kuri yra sukuriama sunkiu ir ilgu darbu. Gyvenimo sąlygos turi būti orios ir atitikti žmogaus kompetencijos, darbštumo bei kvalifikacijos lygį.
 
Niekinamas ir negerbiamas žmogus neturi pagrindo tikėti jokia ideologija. O elgesys su juo versle, valstybės institucijose ar mokymo įstaigose ir yra viena iš priežasčių emigruoti, dažniausiai į niekur, neturint jokio supratimo nei apie kitas visuomenes, nei apie jose egzistuojančius ribojimus. Akivaizdu, kad vergas neturi ideologijos. Jis tik trokšta tapti ponu ir turėti vergų...
 
 
  

Žymos: Pasaulis,, Vilis Normanas, Darbas, Studijos

Komentarai

Naujausi straipsniai