Mantas Petruškevičius   |   2013-12-11

Britai emigruoja su džiaugsmu

  
Britai emigruoja su džiaugsmu Akivaizdu, kad aukštas nedarbas Ispanijoje, Italijoje ar Graikijoje britų neatbaido.

Pirmą kartą terminas „bendrasis šalies laimės indeksas“ (angl. gross national happiness) sociologų buvo paminėtas dar 1972 metais. Nuo to laiko jis laikomas vienu iš svarbiausių ir geriausiai mums suvokiamų visuotinių gyvenimo kokybę nusakančių terminų.

 D. Britanijos premjeras Davidas Cameronas dar prieš ekonominės krizės pabaigą ne kartą yra pabrėžęs, jog gyvenimo kokybės, arba laimės rodiklio, gerinimą laikys vienu iš svarbiausių prioritetų ir tikslų per savo pirmąją kadenciją. Jis nustebino daugelį išrėždamas planus laimės indeksą pagal svarbą priskirti į vieną gretą kartu su bendruoju šalies vidaus produktu. Dar savo politinės karjeros pradžioje, kalbėdamas „Zeitgeist Europe“ konferencijoje D. Cameronas pareiškė: „Žmogaus gerovė negali būti matuojama pinigais ir ji nėra prekė. Ji nusako žmogaus harmoniją su jį supančiu pasauliu, gyvenimo kokybės tvarumą ir, dar svarbiau, žmogaus asmeninių ir socialinių santykių tvirtumą. Stiprinti šiuos ryšius yra svarbiausias ir didžiausias šiuolaikinės politikos ir ekonomikos iššūkis šiandien.“
 
Po paskutiniojo penkmečio, per kurį šalies ekonomika iš šlubuojančio ligonio perėjo į reabilitacijos ciklą ir iš naujo lėtai kopia į naujas aukštumas, darbo susigrąžinant gyvenimo džiaugsmą šalies gyventojams tikrai nepritrūks. Kai kurie jų nelaukia ir laimės ieško užsienyje.
 
 
Emigruojanti Britanija
 
 
Pasirinkusių gyvenimą svetur britų skaičius išlieka didelis nuo pat 2008 metų, kai buvo pasiektas emigracijos rekordas ir į užsienį kurti geresnio gyvenimo išvyko daugiau nei 400 tūkstančių vietinių gyventojų.
Nors pastaraisiais metais šis skaičius kiek sumažėjo (iki 330–350 tūkst.), o politikai trimituoja apie artėjančią emigrantų iš Rumunijos ir Bulgarijos bangą, pačių anglų emigracija taip pat išlieka problema.
 
 
Neplanuoja grįžti
 
 
Socialinėje apklausoje dalyvavę britų emigrantai atskleidė, kad laimingiausiai jie jaučiasi gyvendami Europos pietuose. Paaiškėjo, jog net 8 iš 10 išvykusiųjų artimiausiu metu sugrįžti neketina.
Kitose šalyse šis rodiklis taip pat ganėtinai aukštas. Antrą bei trečiąją vietas užima Kanada ir Vokietija, kurių 7 iš 10 svetur išvykusių gyventojų laimingesni užsienyje ir artimiausiais metais neplanuoja krautis lagaminų atgal.
 
D. Britanijos premjerą turėtų neraminti ir tai, kad tokių žmonių skaičius nuolat auga. Dar prieš trejus metus sugrįžti į Jungtinė Karalystę planavo pusė apklaustųjų.
 
 
Įdomu ir tai, kad Ispanijoje įsikūrusiems britams ekonominės šalies problemos nėra tokios bauginančios, priešingai nei atrodo vietiniams: 71 procentai apklaustųjų mano, jog šiuo metu sugrįžę į gimtinę jie netgi finansiškai nukentėtų, o keturi iš penkių respondentų įsitikinę, kad Ispanijoje pragyventi galima pigiau nei namuose.
 
Nedarbas neatbaido
 
Akivaizdu, kad aukštas nedarbas Ispanijoje, Italijoje ar Graikijoje britų neatbaido. Atvirkščiai, nemaža dalis jų atvyksta čia kurti darbo vietų. Į restoranus, barus ir kavines paplūdimiuose būsimieji darbuotojai savo gyvenimo aprašymus vis dažniau atneša išverstus į anglų kalbą. Tiesa, tikrai ne visi. Šiltieji kraštai pelnytai įsivaizduojami kaip anglų „senelių rojus“, kur šie, sulaukę pensinio amžiaus, pardavę ankštus namus gimtojoje šalyje, keliasi į prabangias vilas ant jūros kranto.
 
 
Tai tikra tiesa, ir dešimtys tūkstančių vidutinio ir vyresnio amžiaus atvykėlių iš Jungtinės Karalystės būtent tą ir daro. Tačiau pastaraisiais metais daugėja jaunų žmonių, kurie keliasi į pietų Europą. Ten jie neretai imasi šeimos verslo, ant jūros kranto atidaro nuosavą barą arba kavinę, įkuria nedidelį bed-and-breakfast viešbutį turistams arba užsiima kuo tik norite tam, kad galėtų sėkmingai derinti darbą su pasirinktu gyvenimo būdu. Tai akivaizdu – šis derinys yra viena iš svarbiausių laimingo ir harmoningo brito gyvenimo formulės sudėtinių dalių.
 
 
Daugėja ir šeimų, kurios savo atžalas nutaria leisti į vietines mokyklas, koledžus ir universitetus ir taip atitolina bet kokius planus artimiausiais metais sugrįžti į Didžiąją Britaniją. Tūkstančiams išvykusių jaunuolių turi įtakos pernai iki trijų kartų pabrangęs aukštasis mokslas namuose, kai tuo metu Pietų Europoje studijuoti tapo žymiai pigiau, o kai kuriuose universitetuose studijų kokybė nei kiek nenusileidžia Britanijos aukštosios mokykloms. Šie, kaip ir begalė kitų aspektų lemia jau emigravusių ar emigruoti netolimoje ateityje planuojančių britų veiksmus.
 
 
Įdomu tai, kad „laimingesnės” emigracijos šalys nebūtinai pasižymi pačiu aukščiausiu ekonominiu išsivystymu. Turtingos šalys, tokios kaip Naujoji Zelandija ir Jungtiniai Arabų Emyratai yra vieni iš tų kraštų, kuriuose britai jaučiasi ne taip patogiai, kaip Pietuose.
 
Apklausus užsienyje gyvenančius respondentus paaiškėjo, jog tų žmonių, kurių pajamos per metus siekia iki 50 000 svarų sterlingų (apie 200 000 tūkst. litų), laimės ir pajamų santykis eina viena kryptimi. Tačiau pasiekus maždaug 50 000 svarų ribą ir ją viršijus, žmogaus gaunamos pajamos nebeturi didesnės įtakos laimės indeksui.
 
 
Ką gi, be to tingoko lietuviško atodūsio balse prakalbus apie laimę, kaip taikliai įvardijo prancūzų poetas Jacques Prévertas,: „Net jeigu laimė kartais jus primiršta, niekada neleiskite apie ją primiršti sau patiems”.
 
 
  

Žymos: Mantas Petruškevičius, Darbas Anglijoje, Gyvenimas Anglijoje, Migracija,

Komentarai

Naujausi straipsniai