Morta   |   2015-02-18

Mortos tiesa. Geriausias nuomininkas – kurčnebylys

  
Mortos tiesa. Geriausias nuomininkas – kurčnebylys Nuomininkų dalia Londone - nelengva.

„Panaudotą popieriuką metam čia“, „Išeidami visada užrakinam duris“, „Išplauti indai džiovyklėje gali būti palikti tik 20 min.“... Tokie užrašai pasitiko mane keliuose lietuvių namuose, kuriuose pastarąjį mėnesį beviltiškai ieškojau vietos prisiglausti. Aprašyčiau visus apžiūrėtus trobesius, tačiau taupydama laiką aptarsiu tik „rinktinius“ variantus.

Nuo paskutinio karto, kai ieškojau kambario, prabėgo keleri metai, per kuriuos, regis, situacija pasikeitė iš esmės. Skelbimų portaluose yra iš ko rinktis: erdvūs, modernūs, ką tik išdažyti, po remonto, su lietuviška televizija, privačiomis voniomis ir kitais saldžiais epitetais aprašomi būstai. Deja, dauguma jų, už kuriuos prašoma mokėti bent 110 svarų per savaitę – apšnerkštos chaniūrkės.
„Ieškome ramaus, be žalingų įpročių žmogaus“ – populiari skelbimų frazė. Šeimininkų teiravausi, ką tai reiškia. Pasirodo, kad nuomininkui: A) Neleidžiama pasikviesti draugų net į savo kambarį. B) Negalima klausytis muzikos bei žiūrėti televizoriaus BE ausinių. C) Negalima būti bendro naudojimo patalpose, pavyzdžiui, svetainėje. D) Negalima net savaitgalį SAVO kambaryje atsigerti alaus. E) Negalima ilgai užtrukti virtuvėje, pavyzdžiui, gamintis vakarienę.
 
Trumpai tariant, papersti savo kambaryje, po kaldra, gali, bet tik tyliai.
 
Susidomėjau atskiros vonios pasiūlymu, nes trypčioti už durų norint atlikti gamtinius reikalus, kai kažkas iš kaimynų turškiasi vonioje, – ne pats mėgstamiausias mano užsiėmimas.
 
Vadinamoji „šeimininkė“ pasitiko plačia šypsena ir palydėjo į virtuvę, kurioje iššieptais nasrais laukė nedraugiškai nusiteikęs bulmastifas (apie jį nei skelbime, nei kalbant telefonu nebuvo užsiminta). Kaltai šypsodamasi moteriškė liepė šuniui (kurių paniškai bijau) gulti ir pasiteisino: „Mes jį skladuke laikom, paleidžiam tik grįžę iš darbų, nebijok, tikrai nepiktas.“
 
Aš tai būčiau pikta, jei mane per dienas tamsiam skladuke laikytų, bet ką jau čia. Nuomojamo kambario aprodymas prasidėjo pasiteisinimais: „Pelėsį galima nuplauti“, „Kilimą patiesime“, „Užuolaidas galėsi pasikeisti“, – vardijo trūkumus, kol aš kurpiau planą, kaip mandagiau iš ten dingti.
 
Ir tik smalsaudama pasiteiravau, kur ta išgirtoji atskira vonia, o jon palydėta net žagtelėjau... Pliko betono grindys, nupiepusi bedurė spintelė kampe, neatplaunamai murzina prausyklė, akis graužiantis dvokas ir nuskilęs klozetas bylojo, kad toje „metras ant metro“ dydžio patalpoje ilgą laiką buvo laikyti nereikalingi rakandai, o iš čiaupo, greičiausiai, net vanduo nebėga.
Pasiteiravau, ar nuomos kaina TIKRAI 130 svarų, juk skylė čia, ne kambarys... Moteriškė pasipiktinusi atšovė, kad pigiau niekur nerasiu, išskiemenavo: „čia juk Lon-do-nas“ ir mandagiai mane išlydėjo.
Išėjusi net nusipurčiau.
 
Frazė „Ieškome tvarką mėgstančio žmogaus“ irgi nieko gero nereiškia. Apžiūrėjau porą tokių pedantų išnuomojamų kambariukų namuose, kuriuose be manęs gyventų dar 7 ar 8 (!!!) lietuviai. Kaifas ne gyvenimas – popieriukai nurodo, kaip elgtis. Mat, kad ir kur pasisukčiau, pasitiko pamokymai ir įspėjimai. Pajuodinti, pabraukti žodžiai tvarkingai laminuotose kortelėse, prilipintose keisčiausiose vietose.
Greičiausiai ne visi besišlapinantys žino, kur mesti tualetinį popierių, arba kad išeinant iš namų duris derėtų užrakinti...
 
Beje, VISI „šeimininkai“, lydėdami sukirmijusiais laiptais aukštyn į kambarį, nurodė, kad lipdama turėsiu „pasistengti, kad šie negirgždėtų“. Paklausus, kaip tai padaryti, jei džiaugiuosi, kad koja neišlenda kiaurai laiptų, atsakydavo: „Pasistenk, mums nereikia triukšmo.“
 
Galiausiai persikrausčiau. Nepaisant nemenkos kainos namai atrodė mieli. Netrukus normalūs kaimynai pasirodė besą puspročiai. Nežinau, kaip kitaip pavadinti žmones, pro pravertas kambario duris stebinčius, kaip eini pasysioti; laukiančius, kol baigsi, ir tikrinančius, kaip nuleidai vandenį; rodančius, „kaip reikia maudytis po dušu“ ir... rėkiančius. Visą laiką rėkiančius. „Garsiai rakini spyną; tyliau nusiauk batus; ne ten nusimetei rankinę, kol rengeisi paltą; tyliau atsukinėk čiaupą; palikai lašą vandens kriauklėje; iš kur tas plaukas?..“
 
Trenkusi durimis išsikrausčiau pas draugus. Tačiau iki šiol tebesvarstau, kaip įmanoma gyventi lagery, bijoti pareiti namo ar bijoti išsivirti kiaušinį – bet už tai per savaitę mokėti pusę minimalios angliškos algos?
Norite padiskutuoti ar turite pasiūlymų? Rašykite man: morta@tiesa.com.
 
 
  

Žymos: Mortos tiesa, Būstas Anglijoje, Nuoma Anglijoje

Komentarai

Naujausi straipsniai